Tu nieko neturi, kas man svarbu

Kuo tu mane sugundysi? Šlove? Kuri jau ryt išblėsta ir pradingsta lyg nebuvus niekada? Ar moterim gražiausiom, kurios jau ryt pas kitą bėgs? Gal pasiūlysi valdžios dėl kurios kiekvienas žudo, kad ir pats būčiau nugalabytas ir valdyčiau tas blusas? O gal pasiūliusi tu man aukso, kuri šiandiena yra, o ryt jau ir vėl nebe? Ką gi tu man pasiūlysi? Gal turi tu tiesą visagalią? Ne, deja tu neturi ir turėti jos negali...

Kodėl Pingvinas

Kas yra pingvinas? Jis yra paukštis... Kažkada mokėjęs skraidyti, bet tai jau užmiršęs... Gal kažkada buvęs dar didingesnis, nei yra dabar? Kodėl nusileido jis iš tų dausų, paaukojo savo sparnus galingus? O kas gi čia? Šaltuos Arkties vandenynuos? O ten juk iš dausų galėjome keliaut visur... Ten kur šilta ir jauku ir ten kur šaltą ir baisu... Visur visur... Bet pasilikome mes čia, nes tiesą žinom ir ją mylim... Žinojom, kad mokėdami skraidyt pabėgsime nuo jos, nes šaltis nepakeliamas juk yra čia... Turėdami sparnus juk skristume kuo toliausiai nuo čia... Mes supratome juk tą, todėl paaukojome didngus sparnus ir palaidojome savo norus paikus... Štai dabar mes paukščiai šalčio ir ledo šalyje... Vieni, bet dėl to visai mes neliūdni... Vylames išsiugdyti valią, kad kažkada galėtume atgauti mes sparnus ir skraidyti virš šių šaltųjų vandenų ir nepalikti jų niekados... Bet bet... Mes esame vis dar silpni... Bet viltis - ji mūs draugė gera... Turime vilties, kad kažkada mes galėsime vėl džiaugtis galybe save ir valdysime ją teisingai...

Atimkit Žmogui meilę...

Atimkit iš manęs mano meilę... Išplėškit ją su visomis šaknimis, nepalikit jokio prado, kad neželtų niekados, kad ji vėl čia nesišaknytų... O tada ir klausimas po klausimo? Būti ar nebūti? O kas kilniau? Ar nusilenkt strėlėms ir akmenims žiauraus likimo, ar su kardu į kovą prieš lemti stot - Žūt? Tada ir Hamletas patapsit... Norėsit jūs ar ne - nesvarbus... Kirminai mes esam nelaimingi... Galim būti sutrypti arba patys sugniuždyti save, štai yra mūsų pasirinkimas... Žmogus kas žmogui? Juk vilkas vilkui geresnis draugas yra... Apgaut, paniekint, pašiept, paryškint kito tašką, o savo dėmę visą - paslėpt... Valdyt... Valdyt tuo kirminus visus su savo susitraukusia it riešutas galva ir su savo siela, kuri ir ta lyg ir špyga... Pyktis... Pyktis.... Tas niekam tikęs jausmas... Valdo jis mane... Aš pykstu ant pasaulio, kad leidžia kirmelėm šliaužioti ant jo... Aš pykstu ant savęs, kad kirmelė aš pats esu... Aš taip pyktu, kad iš to pykčio aš degu... Degu ir manęs neužgesins niekas, nebent tik aš sudegsiu... Ach... Tie Arkties vandenys dabar atrodo tokia jauki vietelė... Ten tu gali nurimti, ten tavęs nekursto kirmelės riebiausios... Jos ten nesilanko - bet dėja... Gal pataptų žmonėmis gražiausiais?Neeee!!!!! Tos kirmelės sumautos nedažliaužštų iki čia, juk joms nemiela būtų iš praždių... Ir šalta ir negera... Sumautas tas pasaulis, kad mus tokius nešioja ant savęs ir perpus neskyla... O Dievas juk yra... Jis mums atleidžia ir mūsų kirmeles baisiausias verčia drugeliais nuostabiausiais... O kaipgi? Gal jis tik padaro kažką, o gal nieko - tik būna šalia? Kodėl jis neateina čia į Žemę, o tik padaro ją atsparią tokiems mums išnešioti... Verdu... Vis dar verdu... Būti ar nebūt? Ir kas kilniau yra??? Klausimas įvarantis man įniršį didžiausią, nes atsakymas juk aiškus, o kaip tai įgevendint? Prieš ką kovot, prieš ką kovoj didingai žūt? Ir vėl žmogaus egoizmas rodos... Didingai... Ne, ne didngai, o už teisybę kovojant.... Taip būtent tiesa yra svarbiausia... TIESA... Toks nemėgstamas dalykas - paslaptys, melas ir apgaulės - jos visos veda ten pat į tą bedugnę... Kaip blogai yra iš tikro yra netūrėti nieko... Nieko visiškai nieko... NE... O gal tai yra geriau nei tau atrodo... Tu gali aukotis, negalvodamas ką tu palieki, tai palaima amžina, tu gali daryti kažką teisngo nenuskriausdamas tų, kurie nuo tavęs priklauso, kuriems tu priklausai... Štai kur turtas didžiausias ir skaudžiausias - netūrėti nieko... Visiškai nieko... Žmogus tikrai turtingas šiuo turtu yra padagių karalius, jis neturi ko praprast, bet jis turi tikslą, o tas tikslas jis teisingas. Jis neves jį link pražūsties, bet nesvarbu... Svarbu, kad tavo paskutinis žvilgsnis buvo nukreiptas tikslan...
Ačiū Dievui, kad Žemėje yra ne tik tu kirmėlių, bet ir tų lėliukių, kurios tuoj taps drugeliais margasparniais... Ne tokie jau mes, kirminai, esame ir baisūs... Kiekvienas galime taipti lėliuke, o vėliau galbūt net drugeliu.

Karas

Būna... Išveža tave svetur... Būna... Duoda ginklą ir paguldo apkasuos... Būna... Užeina audra ir tu nematai nieko, nematai kur žemė, nematai kur dangus... Nematai nei kitų, vos gali matyti save... Aplink tik smėlis ir smėlis... Smėlis siaučia... Taip,... taip tikrai būna... Atrodo tu esi vienas, nors ir save vargiai bematai... Ne... Tu savęs visai nematai, tu gali tik save jausti... Gali jausti, kad tave traukia žemyn - prie žemės ir visur blaško ta siautulinga audra... Taip, tu turi ginklą šalia savęs, tu žinai, kad aplinkui tave priešai... Tu nenori kariauti, bet tau reikia... O gal ir jie nenori?... Nežinia... Bet vistiek tu ir jie kariausit... Vistiek... Visi laukia šios audros pabaigos, nes niekas nieko nemato... Nežino kur reikia šaudyti... Nežinai... Audra tau trukdo... Ji blaško visus... Ji viską sumaišo ir verčia mąstyti... Mąstyti kam viso to reikia, o kam? ... Tu kariauji ne sau, tu kariauji kažkam... bet ne sau... O jie tik ginasi, gina savo įsitikinimus... Ne, tai ne žmonių karas, tai nuomonių karas, kur miršta gyvi žmonės... Audra rimsta... Pradedi matyti aiškiau, pamatai kur priešas kur ne... Atskiri tik iš aprangos... Iš daugiau nieko... Atrodo dar siautulingos audros viduryje kažkas šalia tavęs buvo, tau padėjo, gal tai ir buvo šis žmogus? Nesvarbu - šaunu... Arba jis arba aš... Kitaip negali ir būti... Čia juk karas... Visi taip daro, tai ir aš turiu taip daryti... antraip... antraip mirsiu... kito kelio nėra... Taip... bijau... bijau mirti... Bet jau nebebijau kai nuo mano rankos miršta kiti... Jau nebe... Kodėl... nežinau... tikrai nežinau... gal dėl, kad man tos baimės tada netenka patirti... ko gero... Na štai, grįžtu atgal... Grįžtu atgal iš apkasų į palapinę... Ten laukia kapitonas... Jis nepatenkintas... Ne, jis piktas, jis tūžta... rėkia... daužos... Ne... Bet juk taip ir turi jis elgtis, jis turi mus užgrūdinti... Kad mes galėtume ir toliau kariauti... Tai galima pateisinti... Juk ir jam taip buvo... Taip jau yra... Ir taip kiekvieną dieną... Vis tas pats... Audra... ir viskas po jos... Bet juk taip bus tau ne amžinai... Tu juk grįši, jei nebūsi nušautas... Grįši... tik... tik nežinia ar tu būsi žmogus... Gal dar saugojai dalelę žmogaus?... Nežinia... Grįši... O grįžus, kiek vėliau tavęs laukia vis tas pats kas ir po kulkos... Tavęs laukia tas pats... Ir čia jau tu nieko negali padaryti...

Karas - gyvenimas? Gyveimas - karas? Manau tas pats... Skirtingi instrumentai... Skirtingi veikimo būdai... Bet esmė visur ta pati...

Ryškiai per daug optimizmo (:

Ho ho ho... Ar gali būti ryškiai per daug optimizmo? Manau, kad pas mane yra, nes... Nes manau, kad visi žmonės yra lygūs... Manau, kad kiekvienas žmogus gali padaryti, bet ką... Ta prasme netikiu tokiu dalyku kaip talentas, netikiu tokiu dalyku kaip durnas žmogus, netikiu tokiu dalyku kaip kažkam negabus žmogus... Mano manymu kiekvienas žmogus gali padaryti tai ką jis nori, bet ką... Nesvarbu, tikrai nesvarbu ką... Ar tu nori būti pasaulio čempionas, ar geriausiai žaisti krepšinį mokykloje, ar žaisti NBA ar tapti pačiu geriausiu pasaulio šachmatininku... Visai nesvarbu, tu gali viską, reikia tik norėti... Nes tu gali viską... Žinoma su noru atsiras ir darbar ir sėkmės, be to neapsieisime, bet visa esmė, kad tu gali viską... Hm... Čia jau daug ale "kvailų" teisinsis, kad jie tokie jau gimė ir ale "protingų", kad jie yra geresni už kitus ir maitins savo egoizmą... O iš esmės jie visi yra lygūs, visiškai... Tas ir piktina, kad žmogus galvoja, kad jis nesugebės kažko... Nesąmonė, Tu gali viską, reiki tik tikėti tuom ;) Kas aš toks, kad taip šneku...? Ką aš čia nusigaruoju? Žinau iš savo patirties... Ką dariau su dideliu užsidegimu ir noru, ten man prisimena vieną iš geriausių... Nesvarbu, kad tos sritys skirtingos... O tarp geriausių buvau tik dėl savo tikėjimo (na žinoma ir darbo)... Kur netikėjau, kad man pavyks, ten ir buvau nieko nemokantis... Na ir nemokėjau... Esmė tame, kad pats sau susikūriau ribas, sienas, kažkokį fortą nuo tobulesnio gyvenimo... Žmonės, nedarykite taip kaip aš dariau, kam jums tai? Juk jūs galite būti kas tik norite, galite viską ką tik norite... Na visiškai viską ;) Tai nekurkite sau ribų ir atleiskite man už optimizmą :D

Aš esu vaikas

Kaip aš suprantu meilę? Supratimas pas mane labai paprastas... Tai yra kai tu girdi savo širdį, kai kalbi su tuo žmogumi, kai tau pakerta kojas, kai tau nieko daugiau nereikia, tik reikia šalia to žmogaus ir nori su juo kalbėti, kai nori praleisti su juo visą gyvenimą, kai nori tiesiog dalintis su juo viskuo, kai nori būti šalia, kai tau reikia, nes myli, o ne myli, nes reikia... Kai dėl to žmogaus gali padaryti viską, su juo gali, kad ir pasaulio kraštan eiti, kai jauti begalinį džiaugsmą šalia to žmogaus... Kai pasitiki, gali patikėti ir patiki savo gyvybę jam, kai su tuo žmogumi gali eiti bet kur kur tik jis tave veda, nes tu žinai, kad jis tau tik gero nori... Jo, čia mano manymu yra meilė... Nereikia jokių kitų dalykų (na suprantan apie ką aš)... Taip aš suprantu tą meilę... Esu vaikas, turiu daug vaikiško naivumo, optimizmo ir todėl galvoju, kad moku mylėti ir myliu (: Na iš esmės tai neteko patirt abipusės meilės iš ne šeimos nario... Todėl gal nelabai suvokiu tą pilnavertę "svetimą" meilę, bet esu patenkintas tuom kaip yra, nes nieko pakeisti negaliu (: Nepriversi žmogaus mylėti tavęs, jei jis to nenori, to tiesiog negalima daryti... O ką aš galiu daryti? Tiesiog galiu mylėti visus :D Neveltui kogero sakoma bijokite to, kas nemyli nieko, bet saugokitės to, kuris myli visus ;D Na bet manęs nereikia bijoti, nieko blogo lyg ir nedarau, tiesiog per daug šneku ir nusišneku... Nieko daugiau :D

Am.... Pasikartosiu dar

Pyktis verda, kunkuliuoja... Žmonės, kas jūs esat? Gal kokie nors Dievai? Kas Jūs manot esą? Dievai juk žino viską, supranta kas yra teisinga, o kas ne... Jie moka atleisti, moka viską ką Tu, Žmogau, galėtum mokėti, jie gali viską, ką Tu galėtum mokėti... Hey, bet juk tu žmogus, tau juk daugiau leistina nei Dievui... Na juk žinoma, Dievas juk turi nešti atsakomybę ir dar tokią didelę... Pfff... Nesąmonė :D Juk Tu, Žmogau, visai neprivalai to daryti, kam rūpi ta atsakomybė... Na juk niekas jos neprisiima tai kam tau ją prisiimti? Na juk tu būsi geras tada... O kas iš tų gerų mūsų visuomenėje... Juos juk tik melžia, naudojasi, engia, uja... Na kodėl... Juk ir gerai su jais elgiasi, bet teks pripažiti, kad daugiau išnaudoja juos, dauguma laiko juos melžiamaisiais... Ką pats nesakei, Žmogau, kad vat tas žmogus tai geras.... na bet kvailas jis, naudojasi juom... Cha cha... Sakei sakei... Ir ne vieną kartą spėju ir dar ne vieną kartą pasakysi, na nes juk taip yra... Mūsų tokia visuomenė, juk aš nekaltas dėl to... Taip tikrai, aš neesu šios sumautos visuomenės dalis ir tikrai aš prie viso to visai neprisidedu, ne, nu tikrai ne... Taip... Mums labiau patinka tas saldus melas... Jis toks saldus... O ta tiesa tai br... Lyg šaltas kibiras... Bet čia ta švelnioji tiesa... O ta tikroji tiesa yra lyg arktyje būt imestam į vandenį iš šiltos kajutės... Taip, tikrai, būtent taip. Meluokim sau, meluokim kitiems, kam mums ta tiesa, aj ją ir sunku suprati ir nemalonu suprasti, reiktų atsakomybę prisiimti kiekvienam ir panašūs bjaurūs dalykai būtų, na kam mums jie. Taigi meluokim ir gyvenkim sau iliuzijų pasaulį :D Juk čia taip gera, nesvarbu, kad kuo toliau, tuo didesnė bedungnė po mumis, tai visiškai nesvarbu. Nesvarbu ir tai, kad tos iliuzijos dužta... Pf... Po manęs, kad ir tvanas. Jo, būtent taip.