Karas

Būna... Išveža tave svetur... Būna... Duoda ginklą ir paguldo apkasuos... Būna... Užeina audra ir tu nematai nieko, nematai kur žemė, nematai kur dangus... Nematai nei kitų, vos gali matyti save... Aplink tik smėlis ir smėlis... Smėlis siaučia... Taip,... taip tikrai būna... Atrodo tu esi vienas, nors ir save vargiai bematai... Ne... Tu savęs visai nematai, tu gali tik save jausti... Gali jausti, kad tave traukia žemyn - prie žemės ir visur blaško ta siautulinga audra... Taip, tu turi ginklą šalia savęs, tu žinai, kad aplinkui tave priešai... Tu nenori kariauti, bet tau reikia... O gal ir jie nenori?... Nežinia... Bet vistiek tu ir jie kariausit... Vistiek... Visi laukia šios audros pabaigos, nes niekas nieko nemato... Nežino kur reikia šaudyti... Nežinai... Audra tau trukdo... Ji blaško visus... Ji viską sumaišo ir verčia mąstyti... Mąstyti kam viso to reikia, o kam? ... Tu kariauji ne sau, tu kariauji kažkam... bet ne sau... O jie tik ginasi, gina savo įsitikinimus... Ne, tai ne žmonių karas, tai nuomonių karas, kur miršta gyvi žmonės... Audra rimsta... Pradedi matyti aiškiau, pamatai kur priešas kur ne... Atskiri tik iš aprangos... Iš daugiau nieko... Atrodo dar siautulingos audros viduryje kažkas šalia tavęs buvo, tau padėjo, gal tai ir buvo šis žmogus? Nesvarbu - šaunu... Arba jis arba aš... Kitaip negali ir būti... Čia juk karas... Visi taip daro, tai ir aš turiu taip daryti... antraip... antraip mirsiu... kito kelio nėra... Taip... bijau... bijau mirti... Bet jau nebebijau kai nuo mano rankos miršta kiti... Jau nebe... Kodėl... nežinau... tikrai nežinau... gal dėl, kad man tos baimės tada netenka patirti... ko gero... Na štai, grįžtu atgal... Grįžtu atgal iš apkasų į palapinę... Ten laukia kapitonas... Jis nepatenkintas... Ne, jis piktas, jis tūžta... rėkia... daužos... Ne... Bet juk taip ir turi jis elgtis, jis turi mus užgrūdinti... Kad mes galėtume ir toliau kariauti... Tai galima pateisinti... Juk ir jam taip buvo... Taip jau yra... Ir taip kiekvieną dieną... Vis tas pats... Audra... ir viskas po jos... Bet juk taip bus tau ne amžinai... Tu juk grįši, jei nebūsi nušautas... Grįši... tik... tik nežinia ar tu būsi žmogus... Gal dar saugojai dalelę žmogaus?... Nežinia... Grįši... O grįžus, kiek vėliau tavęs laukia vis tas pats kas ir po kulkos... Tavęs laukia tas pats... Ir čia jau tu nieko negali padaryti...

Karas - gyvenimas? Gyveimas - karas? Manau tas pats... Skirtingi instrumentai... Skirtingi veikimo būdai... Bet esmė visur ta pati...

Ryškiai per daug optimizmo (:

Ho ho ho... Ar gali būti ryškiai per daug optimizmo? Manau, kad pas mane yra, nes... Nes manau, kad visi žmonės yra lygūs... Manau, kad kiekvienas žmogus gali padaryti, bet ką... Ta prasme netikiu tokiu dalyku kaip talentas, netikiu tokiu dalyku kaip durnas žmogus, netikiu tokiu dalyku kaip kažkam negabus žmogus... Mano manymu kiekvienas žmogus gali padaryti tai ką jis nori, bet ką... Nesvarbu, tikrai nesvarbu ką... Ar tu nori būti pasaulio čempionas, ar geriausiai žaisti krepšinį mokykloje, ar žaisti NBA ar tapti pačiu geriausiu pasaulio šachmatininku... Visai nesvarbu, tu gali viską, reikia tik norėti... Nes tu gali viską... Žinoma su noru atsiras ir darbar ir sėkmės, be to neapsieisime, bet visa esmė, kad tu gali viską... Hm... Čia jau daug ale "kvailų" teisinsis, kad jie tokie jau gimė ir ale "protingų", kad jie yra geresni už kitus ir maitins savo egoizmą... O iš esmės jie visi yra lygūs, visiškai... Tas ir piktina, kad žmogus galvoja, kad jis nesugebės kažko... Nesąmonė, Tu gali viską, reiki tik tikėti tuom ;) Kas aš toks, kad taip šneku...? Ką aš čia nusigaruoju? Žinau iš savo patirties... Ką dariau su dideliu užsidegimu ir noru, ten man prisimena vieną iš geriausių... Nesvarbu, kad tos sritys skirtingos... O tarp geriausių buvau tik dėl savo tikėjimo (na žinoma ir darbo)... Kur netikėjau, kad man pavyks, ten ir buvau nieko nemokantis... Na ir nemokėjau... Esmė tame, kad pats sau susikūriau ribas, sienas, kažkokį fortą nuo tobulesnio gyvenimo... Žmonės, nedarykite taip kaip aš dariau, kam jums tai? Juk jūs galite būti kas tik norite, galite viską ką tik norite... Na visiškai viską ;) Tai nekurkite sau ribų ir atleiskite man už optimizmą :D

Aš esu vaikas

Kaip aš suprantu meilę? Supratimas pas mane labai paprastas... Tai yra kai tu girdi savo širdį, kai kalbi su tuo žmogumi, kai tau pakerta kojas, kai tau nieko daugiau nereikia, tik reikia šalia to žmogaus ir nori su juo kalbėti, kai nori praleisti su juo visą gyvenimą, kai nori tiesiog dalintis su juo viskuo, kai nori būti šalia, kai tau reikia, nes myli, o ne myli, nes reikia... Kai dėl to žmogaus gali padaryti viską, su juo gali, kad ir pasaulio kraštan eiti, kai jauti begalinį džiaugsmą šalia to žmogaus... Kai pasitiki, gali patikėti ir patiki savo gyvybę jam, kai su tuo žmogumi gali eiti bet kur kur tik jis tave veda, nes tu žinai, kad jis tau tik gero nori... Jo, čia mano manymu yra meilė... Nereikia jokių kitų dalykų (na suprantan apie ką aš)... Taip aš suprantu tą meilę... Esu vaikas, turiu daug vaikiško naivumo, optimizmo ir todėl galvoju, kad moku mylėti ir myliu (: Na iš esmės tai neteko patirt abipusės meilės iš ne šeimos nario... Todėl gal nelabai suvokiu tą pilnavertę "svetimą" meilę, bet esu patenkintas tuom kaip yra, nes nieko pakeisti negaliu (: Nepriversi žmogaus mylėti tavęs, jei jis to nenori, to tiesiog negalima daryti... O ką aš galiu daryti? Tiesiog galiu mylėti visus :D Neveltui kogero sakoma bijokite to, kas nemyli nieko, bet saugokitės to, kuris myli visus ;D Na bet manęs nereikia bijoti, nieko blogo lyg ir nedarau, tiesiog per daug šneku ir nusišneku... Nieko daugiau :D

Am.... Pasikartosiu dar

Pyktis verda, kunkuliuoja... Žmonės, kas jūs esat? Gal kokie nors Dievai? Kas Jūs manot esą? Dievai juk žino viską, supranta kas yra teisinga, o kas ne... Jie moka atleisti, moka viską ką Tu, Žmogau, galėtum mokėti, jie gali viską, ką Tu galėtum mokėti... Hey, bet juk tu žmogus, tau juk daugiau leistina nei Dievui... Na juk žinoma, Dievas juk turi nešti atsakomybę ir dar tokią didelę... Pfff... Nesąmonė :D Juk Tu, Žmogau, visai neprivalai to daryti, kam rūpi ta atsakomybė... Na juk niekas jos neprisiima tai kam tau ją prisiimti? Na juk tu būsi geras tada... O kas iš tų gerų mūsų visuomenėje... Juos juk tik melžia, naudojasi, engia, uja... Na kodėl... Juk ir gerai su jais elgiasi, bet teks pripažiti, kad daugiau išnaudoja juos, dauguma laiko juos melžiamaisiais... Ką pats nesakei, Žmogau, kad vat tas žmogus tai geras.... na bet kvailas jis, naudojasi juom... Cha cha... Sakei sakei... Ir ne vieną kartą spėju ir dar ne vieną kartą pasakysi, na nes juk taip yra... Mūsų tokia visuomenė, juk aš nekaltas dėl to... Taip tikrai, aš neesu šios sumautos visuomenės dalis ir tikrai aš prie viso to visai neprisidedu, ne, nu tikrai ne... Taip... Mums labiau patinka tas saldus melas... Jis toks saldus... O ta tiesa tai br... Lyg šaltas kibiras... Bet čia ta švelnioji tiesa... O ta tikroji tiesa yra lyg arktyje būt imestam į vandenį iš šiltos kajutės... Taip, tikrai, būtent taip. Meluokim sau, meluokim kitiems, kam mums ta tiesa, aj ją ir sunku suprati ir nemalonu suprasti, reiktų atsakomybę prisiimti kiekvienam ir panašūs bjaurūs dalykai būtų, na kam mums jie. Taigi meluokim ir gyvenkim sau iliuzijų pasaulį :D Juk čia taip gera, nesvarbu, kad kuo toliau, tuo didesnė bedungnė po mumis, tai visiškai nesvarbu. Nesvarbu ir tai, kad tos iliuzijos dužta... Pf... Po manęs, kad ir tvanas. Jo, būtent taip.

Kaip jaučiuosi? Sunku ką ir bepasakyt

O štai ir sunkieji elementai... Jie gaminosi šerdyje jau labai seniai... pasigamino ir geležis, o tada... tada šerdis neišlaiko ir susitraukia... vėliau seka išorinių sluoksnių kolapsas... Jie kolapsuoja ir krenta šerdies link, lyg norėtų visą laiką su ja būti... bet deja, tikrai deja, nebus taip... Viršutinių sluoksnių greitis per didelis, o šerdis sustoja trauktis ir bebandę pasivyti viršutiniai sluoksniai atsitrenkia į šerdį ir atšoka nuo jos... O erdve plinta pasakiško grožio kosminė gėlė įrodanti kažkada buvusius didingus darinius ir nepaprastas sąveikas... O šerdis lieka viena, jeigu žvaigždė buvo pakankamai masyvi... na tai aišku buvo pakankamai masyvi, nes antraip kolapso nebūtų buvę...O šerdis, ji traukiasi ir tampa neutronine žvaigžde... Ji taip sutankėjo, kad net neliko nieko kito kaip tik neutronai... Liūdnas faktas... Bet vistiek, šerdis tampa net labai egzotišku dariniu... Bet pala, dar ne viskas... Jis labai stipriai sukasi... Nesunku atspėti kodėl... Moksliškai tariant - kaltas impulso tvermės dėsnis... Na, o kitaip sakant... Ji taip greitai sukasis, nes prieš tai buvusi tokia didelė susitraukė į tokį mažą darinį... Kitaip ji negali... bet laikas visagalis visgi... Sukimasis lėtėja... Kas kaltas? Magnetinis spinduliavimas kogero... O gal tiesiog laikas gydo žaizdas... Vis lėtėja ir lėtėja... Kol pagaliau įvyksta šis tas nepaprasto... Kadangi lėtėja, tai mažėja įcentrinis pagreitis... O tik jis ir tesulaikė nuo tolesnio kolapso... Bet tai buvo neišvengiama... Neutroninė žvaigždė virsta juodają bedugne... O ji atsineša savo paslaptis, o gal galimybes? Gal atsiranda kokie nors kurmio urvai, gal tai kelias į paralelinę visatą? Nežinia... Belieka tik laukti...

Nors plyšk širdie, o aš tylėt turiu!

Unikalūs, nuostabūs ir nepakartojami Viljamo Šekspyro žodžiai... O juos taikyti galima visur... Kai susiduri su neteisybe, kurios tu negali pakeisti, kai matai tokį pasaulį koks jis yra... Matai tu žmones, matai kaip jie elgiasi, na ir tu taip pat elgiesi juk (t.y. aš) ir tu negali pakeisti nieko, negali pasikeisti ir pats arba būsi sutryptas su žeme... Tu verdi, verdi iš vidaus, pyktis liejasi pro kraštus, taip pat kaip ir mintys... Tu atrodo nebetelpi savyje, tu esi apsiribojęs, nes iš tikro, net ir riešuto kevale galėtum jaustis beribių erdvių karalius (ir vėl Šekspyras)... Juk kaip tu gali pakeisti tą pasaulį, na juk tai neįmanoma... Na, o man nusispjaut į tai, aš vistiek pabandysiu... Na bet kaip, kaip žmogau tu gali gyventi šiame pasaulyje? Iš esmės tai paprastai... Tiesiog atsiriboji nuo likusių blogybių... Nes kitaip yra iš tikro tai per sunku, per sunku taip būti... Iš vis nežinau nieko, kad būtų sunkiau, nei jausti... Tie jausmai yra toks slidus dalykas, vieną sekundę tu debesyse, o antrą sekundę tu jau ant žemės su 6 peiliais suvarytais tau į širdį... Ir kaip jaustis tada, na kaip, Žmogau? O ar tau taip buvo, man tai net ne vieną kartą, o ir tie peiliais neišsitraukia, o gal nenoriu jų traukti, nes tada vėl kilsiu į debesis ir tada jau gausiu ne 6, o 66 peilius... Čia taip pesimistiškai, bet optimistu čia labai ir nepabūsiu... Buvau optimistas, tai ir gavau porą smaigų į paširdžius, vistiek likau optimistas ir gavau dar visą tuziną iečių tarp šonkaulių... Ir kaip tada jaustis, na kaip, Žmogau? Na kaip tau jaustis kai gauni tiek daug kančios ir net nežinai kodėl, net nuo to niekam geriau nebūna, ar būna??? Didžiausias klausimas kodėl...

Bijot pokyčių?

Nežinau kaip Jums, bet kartais man baisu yra kažką keisti... Keisti aprangą, stilių, kartais net elgseną nėra taip jau sunku... Sunkiausia yra pakeisti savo mąstyseną... Nes tu keisdamas savąjį mąstymą beveik išsižadi savo senojo... Dažniausiai pasikeičia vertybės, požiūris į viską... Tu privalai žengti žingsnį prieš save, nes tai ką tu seniau galvojai pripažini tarsi neteisingą mąstymą... Kaip taip gali būti, o juk atrodė, kad iš tikro gerai mąsčiau, geras buvo ir mano požiūris... Tai yra labai sunkus dalykas padaryti kiekvienam žmogui... Bet, manau, būtinas... Nes nė vienas žmogus nemąsto idealiai teisingai, o, kad smegenys neužmigtų reikia jas ir pramankštinti (: Tad raginu nebijoti kartais pakeisti savo mąstymo... Jeigu esate labai arti to "tikrojo ir teisingojo" tai patikslinti, kad dar arčiau būtumėte...
Reikia tai reikia... Bet vistiek yra labai baugu... Baugu eiti juk į nežinią... O ką aš galiu apie tai pasakyti... Tik tiek, kad jei nedarysite kažko tik todėl, kad tai yra labai baugu daryti, tai nieko doro ir nepasieksite (nebent bebaimis esate)...