Nes esu vienas

Kai esi vienas, tai nėra kas ir klauso tavęs... Kalbi su savimi, todėl rašai... Ir viliesi gal kas nors perskaitys tavo mintis, gal kas nors ko nors galėtų išmokti iš jų...
Iš tikro yra sunku, kai suvoki tiesą tokia kokią ji yra, supranti, kad nerūpi žmonėms, kurie tau rūpi, supranti, kad tai ką jie sako yra melas, kad tu jiems esi paprastas eilinis žmogelis, kuriam reikia padėti, nes taip reikia padėti visiems žmonėms... Skaudu, kai sako, kad esi svarbus ir pamiršta tau svarbiausią dieną... O apie kitų dienas tiesiogiai afišuoja... Skaudu dėl to... Bet reikia suprasti tai ir susitaikyti, kad nėra taip kaip tu nori...
Utopija, mano gyvenimas mano galvoje prilygsta neįmanomai utopijai... Noriu meilės, noriu supratimo, noriu džiaugsmo, o neturiu nieko, tiesiog desperatiškai kapstausi iš savo gyvenimo duobės visomis jėgomis, nematydamas jokios vilties, o tik dėl to, kad aš tai seniau dariau su viltimi ir jau pripratau...
Noriu suprasti gyvenimą, noriu pajusti savo dvasią, noriu būti laisvas nuo mūsų kūno. Jeigu nereiktų man valgyti, tuoj pat išeičiau ir keliaučiau po pasaulį, išeičiau ir keliaučiau, nes neturiu į ką remtis, nes nuo to niekas nepasikeis, nes esu vienas...
Skaičiau R.Bach knygas... Iliuzijos, Džonatanas Lingvinstonas Žuvėdra.... Kaip norėčiau rasti mokytoją, kaip norėčiau žinoti kur man eiti, kad pasiekčiau tai ką jie... Noriu suvokti pasaulį, noriu būti didingesnis už save, noriu jausti tik meilę, noriu suprasti pasaulio iliuzją... Noriu stebuklų, kurie yra ne stebuklai, o realybė....
Noriu didžiausios įmonės pasaulyje, kad galėčiau atsisakyti jos, kad suprasti, kad tai ne tai ko reikia žmogui, noriu pasiekti daug ir tada pasakyti, kad tai nebuvo tai. Žmogus yra tobulas būdamas paprastas... Ne, aš iš tikro aš noriu suprasti dabar ko aš noriu, noriu suprasti kokia žmogaus prasmė, man nereikia tų visų kelių, klystkelių, gal jais praėjau jau seniau....
Žmogui reikia būti tik laimingu, daugiau jam nieko nereikia... Nes jis visą tai daro, nes ieško laikmės, o dangų ko gero laiko amžinąją laime. Žmogus tobulėja, kažką daro, iš vis gyvena tam, kad patirtų laimę. Gal to nieko nereikia, gal laimę galima patirti tiesiog būnant, gal tai tiesiog vidinė būsena, kuri yra besąlyginė? Kaip man ją pasiekti... Greit man neišeis??? O aš laiko turiu nedaug...
Mirtis... Kas yra ta mirtis? Man galbūt net nerūpi, man užtenka žinoti, kad ji yra durys iš šio pasaulio... Man šis pasaulis nepatinka, jame man taip liūdna... Taip slegia ir žlugdo, gal dėl to, kad aš tiesiog nematau to grožio...
Jaučiu, kad kažkas yra ne taip, kad yra tai ko aš nežinau, kitas pasaulis, naujas pasaulis... Gal tai galima rasti sapnuose, gal rasiu sapnuose mokytoją... O čia jau ir prasideda mano svaigimas...

Pasaulis Mus, ar Mes pasaulį? Skeptikas

Geri žmonės, teisingos vertybės ir jų tikslai... Taip pat ir gyvenimas. Siekiame didžių tikslų, kartais net nežinia kokių... Ir kyla mintis tokia keista... Pasaulis tave , ar tu jį į save... Keistas dalykas, nes pasaulis gražus? Gražus? Mes matome tai ką norime matyti, mes girdime tai, ką norime girdėti. Mes suvokiame tai, ką norime suvokti... Tai kur čia prasmė? Gali tu primesti prasmę galingą, susiet ją su savo tikslu... Padėti - juk gera, kaifuot - malonu... O tiesą mes žinom? Ne... Tai ar gali sakyt, žmogau, kad prasmė yra būti laimingu - padėti kitiems? Žinoma turime gerą daryti, kitaip ir nebus, bet ar tai prasmė, kurios vis ieškome? He, abejoju... Būti garbingu, būti didžiu, turėti daug turtų, o ir darbu gerų daug padaryti, būti autoritetu... Būti daugiau už kažką... Ir tai siejasi mums su prasme, ar ne? Bet prasmė juk gi keistas dalykas, primetam ją, o suokvokiam kodėl taip yra? Mes prasmę primetę, galvojam gerai, kad tai juk yra daryti gerai... Ar ne? Prasmingas dalykas kai gera tau ir kitiems... Taip... Tai yra tikrai labai gerai, bet, ar tai prasmė? Kristus kentėjo, Buda nubudo, Muhamedas praregėjo... O Mozei Dievas padėjo... Gerai... Kristaus kančia - gyvenimo skausmas, nuo mūsų, už mus ir dėl mūsų... Gyvenimas prasmę jo juk turėjo? Bet ar džiaugsme...? - Pagalboje kitiems... Tikėjime... Bet ar taip buvo? Žmonės kalba, žmonės meluoja... Tobulumo nerodo, net raudonuoja... Nežinau... Ką aš žinau kuo tikėt? Žinau, kad galiu tikėt tuom kuom noriu... Bet aš noriu tikėti tiesa... Ar yra kokia tiesos religija? Kur tikima į tiesą?.... Garbinu tiesą, nes meluoti nenoriu.... O ir apgaudinėjamas būti nenorius...Keista... Buda nubudo, prasmę pamatė....Pamatė tai kas buvo? Kodėl? Pamatyt juk galėjo, tai ką norėjo... Va ir vėl siena keistumo... Siekiu aš vieno... Garbinu vieną... Noriu tik vieno... Tiesos geros, gražios, baisios ir klaikios? Noriu klaikios?.... Nenoriu, bet reikia, reikia žinoti, kaip yra, o ne kaip aš noriu, kad būtų... Esam valdovai, kad būtų kaip norim? Abejoju ar galim, nes valdyt mes nemokam... O ar yra kas kita, kad galėtų sakyt ką daryti? Ech, kalbos be veiksmo, taip kaip veiksmas be tikslo, o tikslas kam? Kodėl aš noriu tą padaryti taip, o ne kitaip, kodėl aš noriu būt tas, kurs virš daugiau yra? Kodėl tai yra gerai, o ne kitaip? Kodėl nėra gamtos, žmogaus mieste lakios? Mąstyti sunku, ne tiek kiek skaudu... Tad mąstom mažai ir šysomės labai... Ir kame ta prasmė čia "(:" ar čia "?"

"???"

Kur dingo tas įkvėpimas? Kodėl nenoriu nieko daryti? Kodėl visas šis pasaulis yra toks keistas? Kodėl žmogui nuo pat mažų dienų kišama į galvą tai, kad pasaulio nepakeisi, jis yra žiaurus, žmonės išnaudoja vieni kitus, žmogus žmogui - vilkas, meilės nėra, yra tik kažkoks nusisvaigimas? Kodėl žmonės netiki, kad pasaulis gali būti geras, kad verta dėl to aukotis, kad pasaulyje gali įsivyrauti teisybė? Kodėl? Jeigu tik... jeigu tik jauni žmonės tuo tikėtų, puoselėtų tas vertybes... tada... tada mes sulauktume tos dienos... Bet kodėl.... mums yra teigiama, kad pasaulyje nebus tos tiesos... Kodėl taip sunku tuom netinkėti, kodėl... Žinoma.... Pasaulis jau yra dabar nuostabus jeigu moki žiūrėti, jeigu turi rožinius akinius, moki susitaikyti su visu kas yra... Taip... Mes tikrai turime vertinti tai ką turime, turime branginti ir džiaugtis tuom ką esame sukūrę, negalima tiesiog dejuoti kaip blogai, reikia veikti... Reikia kažką daryti.... Nereikia tam turėti kokių nors ypatingų galių... Reikia... tik drąsos, reikia tik geležinės valios... Daug ko reikia... Ugdykim tai... Pasirašymai visi čia vistiek yra mažai skaitomi... Tai kokį galima užduoti klausimą žmogui, kad jis susimąstytų dėl savo gyvenimo, prisiimtų atsakomybę ir teisybę puoselėtų tartum svarbiausią vertybę....? Kas tu? Kur eini? Kodėl eini? Kas tau svarbiasia tavo kelionėje? Ar tu gali keliauti vienas? Ko pasiryžęs atsisakyti dėl savo kelionės? Kokie galėtų būti klausimai? Hm... Kas yra tikras Herojus? Ar tai žmogus su didžiu tikslu? Ar jis visko turi atsisakyti dėl savo tikslo? Kokios jo vertybės? Ar jam būtinos kažkokios galios? Ar tai kyla tiesiog iš širdies? Kas yra tie blogieji? Ar tikrai reikia skirstyti gyvenimą į gerą ir blogą? Juk būna ir viduriukų... Gyvenime visko yra visko ir reikia... Ar ne? Yra juoda, yra balta??? O gal ne, gal tiesiog pasauly nėra grynų dalykų? Gal viskas yra tiesiog didelis mišinys, nieko nėra gryno? Gal visi jausmai nėra gryni, gal kaikurie jų yra lydimi kitų? Meilė gal lydima egoizmo, nes žmogus nori, kad jį mylėtų, o gal altruizmo, nes jis pasiryžęs padaryti viską dėl mylimo žmogaus? O gal išviso pasauly yra vos keli gryni dalykai iš kurių gaunasi kiti? Gal aš per daug klausinėju :D ? Šiaip... Klausimų yra daugiau negu atsakymų... O norisi žinoti. Nes esu žmogus... Juk mus pgl, bibliją ir iš Rojaus išvarė tik dėl to, kad atsikandome pažinimo obuolio... Pažinom.... Pažinom blogį, gėrį, meilę, neapykantą ir visą kitą. Dar daug pažinsim, dar daug sužinosim. Bet... Bet ar kadanors mes sužinosime viską ką mes norime? O gal Ieva nuskynė ne pažinimo, o smalsumo obuolį? O gal beribio smalsumo tiksliau? Nes ištikro... Žmogus, bet koks, yra labai smalsus, vieni vienur, kiti kitur... Tai gal smalsumas ir yra bausmė? O Rojus tai Žemė? He he ... Įdomi išvada.... Rojus yra Žemėje, mes iš jo visai nebuvome išvaryti, mes išvarėm Dievą... O gal Dievas, tai yra būsena absoliutaus nušvitimo? Tai mes padarėme tai, ko neturėjome ir iš savęs išvijom visas žinias, bet gavom dovaną - pažinimą... Tai gal tai ne bausmė, o dovana? Juk kam patinka tas lygis žaidimuose, kai toliau neturi kur tobulėti? Žmogaus kraujyje yra tobulėjimas. Noras tobulėti, noras būti geriausiam, bet iš tikrųjų mus domina ne ta viršūnė, kurią pasieksime, o pats kopimas, tokie jau mes... Kokių dar gali būti? Juk turi būti dar Visatoje dar gyvybės, tai kokia ji... Ar ji tokia smalsi, ar ji nori pažinti viską taip pat? Kas būna kai pažįsti viska? Kas atsitinka kai viską sužinai? Ar tai įmanoma? Įdomu būtų vien sužinoti atsakymą į šį klausimą... Ech... Life is life... Kodėl jis tiek trunka, kodėl neilgiau? Kodėl netrumpiau? Kaip rasti savo gyvenimo legendą? Išvis būtų gerai žinoti į kuriuos klausimus mums reikia atsakyti... Nes kartais būna taip, kad atsakymą žinai, tik nesuvoki jo tol, kol nežinai klausimo... Ar nereiktų kievienam žmogui pabūti vienam, gamtoje bent keletą metų kol suprastų... Suprastų tai, apie ką dabar nelabai nori galvoti, nes "tiesiog neturi laiko"...? O aš tai norėčiau pabūti vienas, kur nors toli, kurį nors laiką, gal vėliau tiesiog keliauti kaip kokiam misionieriui ir bendrauti su visų kultūrų žmonėmis, tada vėl pabūti vienas... Manau visgi žmogui reikia kartais pabūti vienam? Ar ne...? Ne kartais, o gal net kiekvieną dieną bent po truputį, kad suprastų šį tą daugiau... Mintys mintys mintys... Toks kaip flow kartais gali gautis... Ne aš jas valdau, o jos valdo mane... Negerai... Negerai ir tai, kad taip yra 90 procentų žmonių... Aj... VELNIOP VISKĄ... Kaip gerą sakyti tuos žodžius... Nusimeti visą atsakomybę, tampi net nežinau kuom... O kaip sunku ištarti... Taip, dėl visko aš esu kaltas. Bet aš pakeisiu viską, ištaisysiu klaidas, padarysiu šį pasaulį nuostabų, nes jis yra man toks... Sunku... Tiesa niekada nesvėrė mažai... Nes ji visą laiką nusveria melą teisingumo svarstyklėse...

Merginai iš troleibuso

Penktadienis... Labai šilta diena, pavasaris, vakaras, Saulė dar šviečia, viršuje matosi Mėnulis... Bėgu pavargęs link stotelės, troleibusas atvažiuoja. Nespėsiu nubėgti... Nepalaukė... Aj, ką jau padarysi. O, geras žmogus už vairo, sustojo šalia manęs, įleido (: Įšoku pridusęs į troleibuso galą. Kaip keista, troleibusas pustuštis. Atsisėdu... Šypsena, bet ne mano... O merginos... Pasimečiau, nesupratau kas atsitiko... Kai supratau ji jau buvo surimtėjusi... Tada pas mane atėjo draugė šypsena (: Nuostabioji mergina tada supratusi pradėjo juoktis (: Pasakiškas jausmas tada užpildė mane ... Bet tuo pačiu ir pasireikšė bailumas... Nuleidau akis žemyn ir negalėjau nieko padaryti... ŽIOPLYS aš... Ji išlipo... Štai kas yra pražiopsota laimė...

Aklas Žmogus

Akys užmerktos, galva pakelta,
Ir žiūri į dangų, O širdis vėl pilna.
Tavo noras beribis, pavirsta tiesa,
Ir siela medinė, patampa tyra.

O tavo akys užmerktos, Jos švyti viduj
Ir tą tamsų apsiaustą išblukina tuoj,
Štai tavo šydas galingas pavirto nieku,
Ir deimantų kelias patampa tavu.

Bet ko abejoji, juk tai ta tiesa,
Kurios tu ieškojai, vis ieškau ir aš,
Tad ko tu dvejoji, nejau nebėra,
Tos dvasios didybės po nieko skraiste?

Ne, nedvejoji, tau gaila paleist,
Tą ranką šilkinę... Ją Dievas mums davė,
O mes besilaikę, tik spaudėm ją stipriai...
Tos meilės nejutom, kol paleist nereikėjo...

O štai ir paleidi, pajutęs ramybę,
Nes tą amžiną šviesą, į vidų įnešę,
Mes jaučiame tiesą ir miname kelią,
Kurs deimantais klotas ir kelia tik drąsą...

Driekiasi kelias, už vis horizonto,
Bet ar rasime galą, o gal jau ir radom?
Amžinas kelias ir yra tai ko klausėm, o suvokt nenorėjom...
Bet dabar mes supratom ir priėmėm šviesą...

I am human too...!!!

Labiausiai yra sunku, kai jautiesi išnaudojamas... Kai kurie žmonės nesupranta, kad tu esi žmogus, kad tu jauti, kad tau viskas kas žmogiška yra nesvetima, jie mano, kad gali tavimi manipuliuoti, kad gali tavimi naudotis... O gal ir suvokia, kad tau dėl to yra blogai, bet jiems dzin... Visiškai vienodai šviečia... Pyktis verda... Dar šiandieną dieną skaudėjo visą kūną dėl per didelio fizinio krūvio, dabar jaučiu tik pyktį, tik jį... Nieko neskauda, tik pyktį.... Norisi sugriaut tą pasaulio sceną, norisi išlįst iš to kūno, norisi ištrūkti ir pabėgti... Noriu ramybės, harmonijos ir darnos, kurios nesugebu rasti šiame pasaulyje... Esu puodukas, kol kas ne vandenynas, tai net menki sukrėtimai sujudina mano vandenį, išmuša mane iš harmonijos... Menkas krestelėjimas ir stiklinėje prasideda cunamis... O iš tikro kiek gero ir gražaus pasaulyje .... Tiek pat ir blogo gali pamatyti... Tik nuo tavęs priklauso, ko tu daugiau matysi... Geriausia pasaulį matyti tokį, koks jis yra... O ne tokį, kokį tu nori įsivaizduoti... Kol kas žinau kas yra juoda ir kas yra balta. Reikia išmokti pažinti ir pilką spalvą. Lengviau bus gyventi... Gyventi yra tikras menas... Tikrų tikriausias menas... Ne kiekvienas moka tai daryti, reikia daug praktikuotis ir daug daug pastangų įdėti... Ypač valios... O pyktis yra didelė jėga, tik, kad nesuvaldova ir nukreipta prieš tave patį... Reikia gelbėtis, reikia kaip nors jį panaikinti iš savęs, nes pyktis nieko nepakeičia, nieko nepadaro geriau... Nuo jo tik blogiau... Bet tai galinga varomoji jėga...

Life's a stage...

Gyvenimas tai scena? O mes esame aktoriai... Kaukių balius, spektaklis, vadinkite kaip norite... Gyvenimas yra scena (: Žmonės dedasi tuo kas nėra... Suvaidintos emocijos, suvaidinti darbai, suvaidintas gerumas, suvaidintas gyvenimas... Esame aktoriai, slepiamės po kaukėmis, nenorim rodyti veido savo... O kam, juk tai tikra nesąmonė, absurdas... Ech, kam tai... Kaip keistis iš vidaus... Juk galime viską suvaidinti, pakeisti savo trapų kevaliuką, o vidų palikime supuvusį. Kam tas tikrumas, kam ta tiesa... Ji visą laiką tokia nepatogi... Taip nejauku būti be kaukės, kai vidus pūva... Ne, gal negydykime vidaus, slėpkime jį ir leiskim pūti (: Dėkimės ir toliau tuo kuom nesame, darykime tai ko nenorime, ech, juk visi taip daro. Bet iš tikro juk mes panašūs į tą riešutą... Kietas kevalas, tuščias ir smėlio pripildytas vidus... Lyg ir esame kažkas panašaus į žmones, bet iš tikro esame niekas (: Pūskimės ir sprokime. Tada vėl pūskimės (: Juk mes tai taip gerai mokame... Bet... Bet šitame gyvenime, ant mūsų scenos... Yra visiškai nemokančių vaidinti... Taip yra... Jų spektaklis yra niekam tikęs, tiesą sakant jie išvis nevaidina... Juk tai yra blogai, kaip jie drįsta... Nevykėliai... Pf... Bet ar tikrai... Gyvenimas juk neturėtų būti scena? Mes neturetume vaidinti... Tie nevykę aktoriai yra puikūs žmonės... Nors ir neturi kieto kevalo, bet iš vidaus bent nesupuvę, jie švyti (: Bet juk nelengva kaukių baliuje būti be kaukės, ar ne? Ar buvot kadanors ne gyvenimo kaukių baliuje, paprastame, be kaukės? Atkreipėt dėmesį į kitų žmonių elgseną? Ne? Pabandyk, gal suprasi šį bei tą daugiau (: O kas aš per vienas, kad drįstu taip daug šnekėti apie tokius dalykus į kuriuos atsakymo nerasim? Ech, esu niekas, lygiai toks pats kaip ir jūs... Nesu aš ir pesimistas, nepatikėsit, esu optimistas :D Net pačiam juokinga... Apie tokius dalykus, tokius baisius dalykus matantis žmogus tokiame gražiame pasaulyje sakosi esąs optimistas :D Čia tai tikrai anekdotas... Bet vistiek esu optimistas, tiesiog taip jau yra, kad pasaulyje tai yra (: Žinoma laimingas žmogus mato tik gerus dalykus, jis mato pasaulį tik gražų... Jis ir yra gražus (: Tik tas grožis savotiškas, pilnai sunkiai suvokiamas, nebent ignoruojami šešėliai, bet gyventi atmetant visa kas bloga lyg neegzistuojančius dalykus, mano manymu, yra tarsi meluoti sau (: Heaven is on Earth. It's in You. Žiūrėkime į grožį su ironija... Žiūriu į rimtus dalykus su šypsena (: Na, kaip Kernagis pataria ... O šiaip būkim laisvi... Slidžios sąvokos... Bet Laisvė yra svarbesnė už Gyvenimą...

Ko gali išmokyti graikiškas riešutas pripildytas smėlio?

Paprastas riešutas... Viduje tuščia... Na ne visiškai, ten yra smėlio... Paimu jį į ranką... Ką jis man sako, tas paprastas ir niekuo neypatingas riešutas.... Pirma mintis... Jis yra vienas iš didesnių riešutų... Didis riešutas... Bet jis vistiek tik riešutas... O jo dydis mažai ką tereiškia, nes jis tik riešutas... O su žmonėmis tas pats yra... Mes visi tik žmonės. Paėmus jį, girdi smėlį jo viduje... Susimąstai, kad iš tikro viskas tėra dulkės, tu esi dulkė... Lygiai tokia pati kaip ir smėlis to riešuto viduje, kad tu esi prieš tą beveik beribę erdvę... Bet tame riešute, tas smėlis nežino, kad jis yra uždarytas jame... Kaip Hamletas sakė: "Ir riešuto kevale galėčiau jaustis beribių erdvių karalius"... O tai kas yra po to kevalu, nežino, kas yra anapus jo... Nežino, kad aš jį laikau... Jie ten užsidarę, užsidarę savame pasaulyje, mano, kad tik jo pasaulis egzistuoja, viskas kas yra už jo ribų yra fikcija... O mes, žmonės, taip nedarome? Nemanome, kad mes esame visų erdvių karaliai savo riešuto kevale, negalvojame, kad nieko daugiau nėra už to mūsų kevalo? Yra yra... Rankoje jaučiu, kad riešuto reljefas yra grablėtas, nelygus... Iš kart į galvą ateina Ž. Verno mintis, kad Pasaulį kūrė didngas kūrėjas... Jeigu būtų taip pavesta žmogui, tai jis Žemę būtų nutekinęs kaip bilijardo kamuolį... Bet Žemę kūrė didis Kūrėjas... Taigi tas paprastas ruoplėtumas suteikia nemažai minčių... Visas gyvenimas toks, nelygus ir rauplėtas, bet lygiai taip pat kaip ir su Žeme... Jeigu jis būtų nekintantis, argi būtų įdomu? Nelabai... O aš čia laikau rankoje tik riešutą... Kam jis rūpi, kam jo reikia. Tai tik paprastas riešutas, nieko rimto, nieko svarbaus, nieko pamokančio... Nieko.

Why do you think that you have only the Right hand?

Kodėl mes visą laiką elgiamės taip lyg turėtume tiktai Right hand? Kodėl mes nenorime pripažinti savo mąstysenos klaidų? Kodėl norime ją primesti kitiems, o kas taip negalvoja dažniausiai vadiname asilais? Pasaulis yra blogis, jis yra kaltas, kad mums nesiseka, tik jis, velniop tą pasaulį, dar padaužykim galvą į sieną, tada išvis gerai bus (: Kodėl mes taip peikiame pasaulį, kai patys esame jo dalis? Mes gyvename jame, mes jį kuriame. Mes esame geri - pasaulis yra geras, mes šypsomės pasauliu, tai ir pasaulis šypsosi mums. Nejaugi taip sunku suprasti? Sunku... Sunku, nes mąstymo klaidų žmogus labiausiai nenori pripažinti. Juk we have only the right hand... We don't have left hand... Ar ne? Mes esame neklystantys, nepripažinsime savo klaidų ir jas gilinsime. O čia vat kaip tik taip ir reikia daryti. Jeigu mes sakome, kad tai yra kvaila, vadinasi tai ir yra kvaila, kitaip nėra ir negali būti, velniop, juk jei yra kitaip, tai mes klystame, bet juk mes klysti negalime... Ar ne? Na jeigu mes taip manome, vadinasi invalidai esame, nes turime tik po vieną galūne iš dviejų, tik tą Right... Jokios left...

Laiko matematika

Ar kada nors pagalvojai, kad tau nepaklūsta amžinybė? Ar kada nors pagalvojai, kad tu vistiek kažkada mirsi? Abejoju... O jei ir pagalvotum, tai ar tai ką nors pakeistų? O turėtų... Dažniausiai tragiški įvykiai, žiaurios katastrofos, nepagydomos ligos, baisios avarijos įkrečia mums šio bei to apie laiko prasmę... Tada žmonės pradeda galvoti ar jie iš tikro vertina esančią akimirką, ar supranta, kad jie turi ribotą laiką, bet neribotas galimybes... Nejaugi visiems reikia susirgti kokia nors baisia liga ar patekti į avariją, kad tai suprastume...
O kas gi pasikeičia tada kai mes pradedame vertinti laiką? ... Kas? ... Pasikeičia viskas... Įsivaizduok, ką reiškia viena valanda praleista žiūrint televizorių, tiesiog maigant pultelį ir naršant ko nors "įdomesnio", užuot paskaičius kokią gerą knygą, ką reiškia viena valanda praleista visų žinomam one yra rašant visiškai be tikslo, užuot susitikus ir pabendravus su žmonėmis akis į akį, ką reiškia viena valanda tiesiog "prastumiant" laiką, vaikštant iš vienos vietos į kitą, nieko tikslingo neveikiant, užuot nuveikus kažką prasmingo... O, jau susidarė 3 valandos... O jeigu jūs taip elgiatės kiekvieną mielą dieną? Pfu, kas čia tokio... Per dieną tik 3 valandos... Per savaitę 21 valanda... Per mėnesį 84 valandos... Per metus 1008 valandos... Che che... Žiūrėk, tai jau yra ištisos 42 paros, tai yra vienas mėnesis viena savaitė ir keturios dienos... Tu tiek laiko išvaistei... Tiesiog veltui... Ar tu bent įsivaizduoji, kiek praradai... Kiek praradai naujų pažinčių... naujų įgūdžių... žinių... Kiek praradai Visko... Nemanai, kad reiktų vertinti savo laiką? Aš manau, kad reiktų... Darykime tik tai, kad yra naudinga, reikalinga, gera... Nieko nedarykime padrikai, chaotiškai, o tik tikslingai... Bijau skaičiuoti kiek laiko prarandame miegodami... Juk iš tiesų mums tiek daug miego nereikia, užtenka ir mažiau... Bet... Laikas... Laikas yra didžiausias mūsų turtas... Kiekvieną dieną kiekvienas žmogus gauna 86400 pinigų... Žinoma valiuta neįprasta, sekundė... Dienos gale, mes visi, be išimties, visus juos išleidžiame... Bet ar žinote, kad pinigus išleisti įvairiai... Su jais gali nusivalyti nosį... Gali paaukoti geriems tikslams... Gali investuoti į save, į savo žinias... Gali tiesiog juos paleisti vėjais... Gali nusipirkti niekam tikusius niekučius... Lygiai tas pats ir su sekundės valiuta... Naudokimės ja išmintigai... Išleiskime prasmingai... Laimingas tas žmogus, kurio nė viena sekundė nebuvo išleista veltui...

Einu...

Einu... Namai tolsta... Veidą degina šaltis... Einu tolyn, ten kur miškas... Visur balta... Klampoju, sunku klampoti po šį šaltį... Bet noriu, kad būtų dar sunkiau... O, kalnas. Nėra takelio... Puiku, suku iš savo tako ir lipu kalnan... Medžių šakos braižo veidą, kojos klimpsta vis gilyn ir gilyn... Bet man malonu... O, jau viršūnė... Štai aš jau leidžiuosi, bet dabar jau bėgu, jausmas malonus... Sniegas atima visą baimę, nes kristi nebijau, bėgu... O štai ir vėl takelis ir mano bedrakeleivis... Vėl einame taku... Darosi nuobodu, lendu atgal miškan, nepatinka man tie takeliai... Užsiropšiu ant aukščiausio kalno... Uch... Pavargau, bet buvo verta, vaizdas kerintis, esu virš daugumos medžių, matau jų viršūnes... Einu toliau, mano bendrakeleivis jau nužingsnevęs toliau... Aš pridusęs bėgu mišku, raitausi pro miško tankmę... Bandau jį aplenkti... Ech... Bet juk tikslo tai nėra, tai kam man lenktyniauti? Nesvarbu. Vistiek bėgu, noriu surast jį. Einu ten kur niekas nežengė, įdomu... O, kažkieno pėdsakai, matosi irgi šuoliavo... Įdomu, bet neturiu laiko, turiu skubėt... O štai ir vėl į takelį įbėgau, matau jį, pasiveju... Ech... Ir vėl atsibosta, lendu ir vėl į mišką... Dabar jau neskubu, žinau, kad manęs palauks, susitariau... O, viskas atrodo dar gražiau... Hm... Tuoj saulė leisis... Vistiek einu... Kylu į kalna... Oho... Staigmena viršuje... Matau Saulę... Miškas tiesiog švyti... Vaidzdas nenunsakomas ir neperduodamas... Tik pajuntamas... Kuo toliau, tuo gražiau, glosto sielą... Verta buvo pabėginėt po mišką dėl to... Na ką, einu toliau, išėjau į kelią, sutikau bendrakeleivį... Tęsiame savo kelionę... Vakaras, neklaidžiosiu gal po mišką... Bet kokį gržį naktį pamatyčiau... Na kolkas einam keliu viršun... Kelias seniai bevaikčiotas... Sunku žengt per tas baltas pusnis... Bet štai pakilome virš viso miško... Medžiai apsningti, o nuo jų baltų viršūnių atsispindi besileidinti saulė... Miškas dega... Dega raudona ir ryškia liepsna, bet jis užges saulei nusielidus ir niekada taip degdamas nesudegs...

Ar žinote? Pats neseniai sužinojau...

Ar žinai apie?

• ... kurčią varlytę, kuri įšuoliavo į didžiausią medį vien todėl, kad negalėjo girdėti ką jei sako kiti...
• ... medinuką, kuris buvo apklijuotas nevykėlio lipdukais ir kaip jo menki požiūrio pokyčiai privertė vieną lipduką nušokti...
• ... jaunuolį gyvenusį netoliese milžiniško kalno, į kurį visi bijojo lipti... Jaunuolį kuris įveikė kalną ir sulaužė visas žmonių baimes...
• ... piemenį, kuris atsisakė visko, kad galėtų keliauti po pasaulį, o vėliau ir atsisakiusį to, kad padarytų tai, ko trokšta...
• ... apie du draugus dykumoje, apie smėlio nupustomas skriaudas ir akmenyje neišdylantį džiaugsmą...
• ... žmogų, kuris visą laiką su savimi nešiojasi materialiai tuščią, bet pilną meilės dėžę...
  
• ... apie laimingą afrikietį sėdinti po bananų medžiu ir besidžiaugiantį esama akimirka...
• ... apie save...

Ar žinojai, kad:

• ... mylėti galima visus... Juk Saulė nešviečia vienam tik...
• ... gėlės pražysdamos neklausia ar verta...
• ... mūsų pasaulis apvalus... ir viskas sugrįžta vėl pas mus...
• ... atleidimas, tai yra aromatas, kurį skleidžia žibuoklė jai sumindžiusiai kojai...
• ... gamta gali daugiau išmokyti, nei bet kokios knygos...
• ... kad žmogus linkęs rinktis iš pirmos pažiūros lengvesnį kelią, niekada neis per miško tankmę ir kalniukais jeigu yra takeliai... bet ar žinote ką galima rasti miško tankmėse?...
• ... grožis yra paprastas, o visas gyvenimo sudėtingumas slypi jo grožyje...
• ... žodžiai gali būti galingesni už bet kokį ginklą ir sužeisti žmogų nepagydomai...
• ... iš pomidoro citrinų sulčių neišspausi (: ?... gyvenime tai reikštų, kad nesupykdysi žmogaus, kuriame nėra pykčio...
• ... šokti šokį niekas negali vienas... nustojus tau šokti, nustos ir kitas...
• ... kartais sunku pamatyti tai, kas akivaizdu... mums tai yra prieš akis, o mes žiūrime visur aplink...
• ... kartais galima visą gyvenimą lėkt visu greičiu... bet be jokio tikslo ir niekur...
• ... gyvenimas tai kova, būk kovotoju, tai dovana, priimk ją, tai žaidimas, žaisk azartiškai, tai viskas ką turi, įvertink tai...
• ... tapti didvyriu galima per keletą sekundžių, o tapti žmogumi reikia viso gyvenimo...
• ... nieko iš prigimties nėra gero ar blogo... blogais ar gerais dalykus paverčiame mes...
• ... o ką gali žinot... kojos lūžis gali išgelbėti nuo pražūtingos ir beprasmės tarnybos, o laimėta mašina gali privesti prie tragiškos avarijos...
• ... gyvename lyg niekad nemirtume, o mirštame lyg niekad negyvenę... Gal geriau gyvenkime lyg netrukus mirtume, o mirkime lyg gyvenę amžinai...
• ... numarinsime tą keistai nemalonų jausmą krūtinėje tik gyvendami ne sau...
• ... kad gyvenime ankščiau ar vėliau atsiranda tikroji teisybė, būk kantrus...
• ... stipriausias žmogaus raumuo yra širdis...
• ... svarbu turėti taurią širdį, šaltą protą ir linksmus plaučius...
• ... daug kalbėti ir daug pasakyti yra visiškai skirtingi dalykai...
• ... tobulėjame kai mokomės, mokomės kai klystame...
• ... tu žinai viską, tik nežinai kaip sužinoti, tai ką tu žinai...
  

Sarašas be galo...

Kas būna kai gyveni ne Žemėje

Kas būna? Būna labai keisti dalykai... Tau sunku pasakyti tai ką tu galvoji... Tave nelabai kas supranta... Tu ir pats nelabai ką supranti... Nori atsiriboti nuo visko. Nori... Nelabai žinai ko tu nori... Nori, kad viskas baigtųsi, nori kad daug kas neprasidėtų... Ne, tu apgaudinėji save taip galvodamas, bet kam meluoti sau? Meluoji, nes sunku suvokti tiesą, nori nuo jos pabėgti, nori kurti savo tiesą, ignoruoji visą pasaulį kurdamas savąjį... Bet juk taip tu pameti tą tikrąją tiesą, tu bėgi iš beribių žemių, kur matosi spalvingasis dangus, kur yra amžinoji naktis ir diena. Kodėl bėgi nuo to... Bėgi, nes tavo žaizdos kraujuoja, panikuoji, nežinai ką daryti... Tu bėgi, taip bėgi... Bėgi bet kur, bėgi ten kur nieko nėra, tu tiesiog bėgi... Bet kam... Gal geriau palaukti, kol pagysi, o tada vėl tęsti tikslingą kelionę link savo šviesos? Bet kiek... Kiek laiko tai gali trukti? Valandą, minutę? Dieną ar metus? Negaliu laukti, negaliu... Ne, ne negaliu, o nenoriu... Viskas praeina, žinau tai, suvokiu kuo puikiausiai, bet... Bet ignoruoju tai... Noriu kaltinti pasaulį, bet žinau, kad kaltas tik aš... Kaltinti dangų, kad lija? Juk tada būna tamsu... šalta ir drėgna... Bet kaip žemė be lietaus... O be to man patinka lietus... Tai kam kaltinti, kad lija ir mano pasaulyje? Lietus juk yra gerai... Po jo pradeda augti naujos gėlės... Nauji medžiai... Reikia tik sodo... Ne saulė ir ne dangus kaltas, kad mūsų sodai nežydi...

Mm... Apie tą patį kitaip...

Mintys mintys mintys... Tinsta minkštos mano smegenys ir slegia kaukolę tvirtą... O iš tikro tai keista labai yra... Kad žmogus pradeda daryti tai, ko niekada nėra daręs, tik todėl, kad po jo šonkauliais gležnais pražydo rožė stebuklinga... O ta rožė, ji juk Rožė (: Spygliuotą kotą turi, laistai iš pradžių pats ją, po to jau pats vandens neturi... Kol žydi rožė, tu nejauti spyglių, grožis apakina, neleidžia nieko daugiau jausti kaip tik tą nuostabų jausmą... Laikui bėgant rožė auga, kuo toliau, tuo didesnė, bet kaip ir sakiau, negali visą laiką jos laistyti, vanduo juk baigiasi... O kas kai baigiasi ir niekas nelaisto? Žiedas nuvysta, o kotas pasilieka. Tada pajunti tuos skausmingus spyglius... Jie įsiremia į tave ir duria... Bet tai dar neblogai... Blogiausia tai, kad tas rožės stiebelis taip pat mažėja... O jam mažėjant įsmigę spygliai ima rėžti gilius ruožus... (: Bet juk tai ir yra gyvenimas, nieko mes nepakeisime... Negalime bijoti žaizdų, tiesiog negalime, nes antraip negyvensime... Kuo skirtųsi žmogus nuo roboto jeigu žmoguje nebūtų jokių gėlių, jeigu jis tik dirbtų, valgytų, miegotų... galų gale ir robotai sugebėtų pramogauti... Bet sugebėti užauginti gėlę savyje yra kur kas sudėtingiau...

Tu nieko neturi, kas man svarbu

Kuo tu mane sugundysi? Šlove? Kuri jau ryt išblėsta ir pradingsta lyg nebuvus niekada? Ar moterim gražiausiom, kurios jau ryt pas kitą bėgs? Gal pasiūlysi valdžios dėl kurios kiekvienas žudo, kad ir pats būčiau nugalabytas ir valdyčiau tas blusas? O gal pasiūliusi tu man aukso, kuri šiandiena yra, o ryt jau ir vėl nebe? Ką gi tu man pasiūlysi? Gal turi tu tiesą visagalią? Ne, deja tu neturi ir turėti jos negali...

Kodėl Pingvinas

Kas yra pingvinas? Jis yra paukštis... Kažkada mokėjęs skraidyti, bet tai jau užmiršęs... Gal kažkada buvęs dar didingesnis, nei yra dabar? Kodėl nusileido jis iš tų dausų, paaukojo savo sparnus galingus? O kas gi čia? Šaltuos Arkties vandenynuos? O ten juk iš dausų galėjome keliaut visur... Ten kur šilta ir jauku ir ten kur šaltą ir baisu... Visur visur... Bet pasilikome mes čia, nes tiesą žinom ir ją mylim... Žinojom, kad mokėdami skraidyt pabėgsime nuo jos, nes šaltis nepakeliamas juk yra čia... Turėdami sparnus juk skristume kuo toliausiai nuo čia... Mes supratome juk tą, todėl paaukojome didngus sparnus ir palaidojome savo norus paikus... Štai dabar mes paukščiai šalčio ir ledo šalyje... Vieni, bet dėl to visai mes neliūdni... Vylames išsiugdyti valią, kad kažkada galėtume atgauti mes sparnus ir skraidyti virš šių šaltųjų vandenų ir nepalikti jų niekados... Bet bet... Mes esame vis dar silpni... Bet viltis - ji mūs draugė gera... Turime vilties, kad kažkada mes galėsime vėl džiaugtis galybe save ir valdysime ją teisingai...

Atimkit Žmogui meilę...

Atimkit iš manęs mano meilę... Išplėškit ją su visomis šaknimis, nepalikit jokio prado, kad neželtų niekados, kad ji vėl čia nesišaknytų... O tada ir klausimas po klausimo? Būti ar nebūti? O kas kilniau? Ar nusilenkt strėlėms ir akmenims žiauraus likimo, ar su kardu į kovą prieš lemti stot - Žūt? Tada ir Hamletas patapsit... Norėsit jūs ar ne - nesvarbus... Kirminai mes esam nelaimingi... Galim būti sutrypti arba patys sugniuždyti save, štai yra mūsų pasirinkimas... Žmogus kas žmogui? Juk vilkas vilkui geresnis draugas yra... Apgaut, paniekint, pašiept, paryškint kito tašką, o savo dėmę visą - paslėpt... Valdyt... Valdyt tuo kirminus visus su savo susitraukusia it riešutas galva ir su savo siela, kuri ir ta lyg ir špyga... Pyktis... Pyktis.... Tas niekam tikęs jausmas... Valdo jis mane... Aš pykstu ant pasaulio, kad leidžia kirmelėm šliaužioti ant jo... Aš pykstu ant savęs, kad kirmelė aš pats esu... Aš taip pyktu, kad iš to pykčio aš degu... Degu ir manęs neužgesins niekas, nebent tik aš sudegsiu... Ach... Tie Arkties vandenys dabar atrodo tokia jauki vietelė... Ten tu gali nurimti, ten tavęs nekursto kirmelės riebiausios... Jos ten nesilanko - bet dėja... Gal pataptų žmonėmis gražiausiais?Neeee!!!!! Tos kirmelės sumautos nedažliaužštų iki čia, juk joms nemiela būtų iš praždių... Ir šalta ir negera... Sumautas tas pasaulis, kad mus tokius nešioja ant savęs ir perpus neskyla... O Dievas juk yra... Jis mums atleidžia ir mūsų kirmeles baisiausias verčia drugeliais nuostabiausiais... O kaipgi? Gal jis tik padaro kažką, o gal nieko - tik būna šalia? Kodėl jis neateina čia į Žemę, o tik padaro ją atsparią tokiems mums išnešioti... Verdu... Vis dar verdu... Būti ar nebūt? Ir kas kilniau yra??? Klausimas įvarantis man įniršį didžiausią, nes atsakymas juk aiškus, o kaip tai įgevendint? Prieš ką kovot, prieš ką kovoj didingai žūt? Ir vėl žmogaus egoizmas rodos... Didingai... Ne, ne didngai, o už teisybę kovojant.... Taip būtent tiesa yra svarbiausia... TIESA... Toks nemėgstamas dalykas - paslaptys, melas ir apgaulės - jos visos veda ten pat į tą bedugnę... Kaip blogai yra iš tikro yra netūrėti nieko... Nieko visiškai nieko... NE... O gal tai yra geriau nei tau atrodo... Tu gali aukotis, negalvodamas ką tu palieki, tai palaima amžina, tu gali daryti kažką teisngo nenuskriausdamas tų, kurie nuo tavęs priklauso, kuriems tu priklausai... Štai kur turtas didžiausias ir skaudžiausias - netūrėti nieko... Visiškai nieko... Žmogus tikrai turtingas šiuo turtu yra padagių karalius, jis neturi ko praprast, bet jis turi tikslą, o tas tikslas jis teisingas. Jis neves jį link pražūsties, bet nesvarbu... Svarbu, kad tavo paskutinis žvilgsnis buvo nukreiptas tikslan...
Ačiū Dievui, kad Žemėje yra ne tik tu kirmėlių, bet ir tų lėliukių, kurios tuoj taps drugeliais margasparniais... Ne tokie jau mes, kirminai, esame ir baisūs... Kiekvienas galime taipti lėliuke, o vėliau galbūt net drugeliu.

Karas

Būna... Išveža tave svetur... Būna... Duoda ginklą ir paguldo apkasuos... Būna... Užeina audra ir tu nematai nieko, nematai kur žemė, nematai kur dangus... Nematai nei kitų, vos gali matyti save... Aplink tik smėlis ir smėlis... Smėlis siaučia... Taip,... taip tikrai būna... Atrodo tu esi vienas, nors ir save vargiai bematai... Ne... Tu savęs visai nematai, tu gali tik save jausti... Gali jausti, kad tave traukia žemyn - prie žemės ir visur blaško ta siautulinga audra... Taip, tu turi ginklą šalia savęs, tu žinai, kad aplinkui tave priešai... Tu nenori kariauti, bet tau reikia... O gal ir jie nenori?... Nežinia... Bet vistiek tu ir jie kariausit... Vistiek... Visi laukia šios audros pabaigos, nes niekas nieko nemato... Nežino kur reikia šaudyti... Nežinai... Audra tau trukdo... Ji blaško visus... Ji viską sumaišo ir verčia mąstyti... Mąstyti kam viso to reikia, o kam? ... Tu kariauji ne sau, tu kariauji kažkam... bet ne sau... O jie tik ginasi, gina savo įsitikinimus... Ne, tai ne žmonių karas, tai nuomonių karas, kur miršta gyvi žmonės... Audra rimsta... Pradedi matyti aiškiau, pamatai kur priešas kur ne... Atskiri tik iš aprangos... Iš daugiau nieko... Atrodo dar siautulingos audros viduryje kažkas šalia tavęs buvo, tau padėjo, gal tai ir buvo šis žmogus? Nesvarbu - šaunu... Arba jis arba aš... Kitaip negali ir būti... Čia juk karas... Visi taip daro, tai ir aš turiu taip daryti... antraip... antraip mirsiu... kito kelio nėra... Taip... bijau... bijau mirti... Bet jau nebebijau kai nuo mano rankos miršta kiti... Jau nebe... Kodėl... nežinau... tikrai nežinau... gal dėl, kad man tos baimės tada netenka patirti... ko gero... Na štai, grįžtu atgal... Grįžtu atgal iš apkasų į palapinę... Ten laukia kapitonas... Jis nepatenkintas... Ne, jis piktas, jis tūžta... rėkia... daužos... Ne... Bet juk taip ir turi jis elgtis, jis turi mus užgrūdinti... Kad mes galėtume ir toliau kariauti... Tai galima pateisinti... Juk ir jam taip buvo... Taip jau yra... Ir taip kiekvieną dieną... Vis tas pats... Audra... ir viskas po jos... Bet juk taip bus tau ne amžinai... Tu juk grįši, jei nebūsi nušautas... Grįši... tik... tik nežinia ar tu būsi žmogus... Gal dar saugojai dalelę žmogaus?... Nežinia... Grįši... O grįžus, kiek vėliau tavęs laukia vis tas pats kas ir po kulkos... Tavęs laukia tas pats... Ir čia jau tu nieko negali padaryti...

Karas - gyvenimas? Gyveimas - karas? Manau tas pats... Skirtingi instrumentai... Skirtingi veikimo būdai... Bet esmė visur ta pati...

Ryškiai per daug optimizmo (:

Ho ho ho... Ar gali būti ryškiai per daug optimizmo? Manau, kad pas mane yra, nes... Nes manau, kad visi žmonės yra lygūs... Manau, kad kiekvienas žmogus gali padaryti, bet ką... Ta prasme netikiu tokiu dalyku kaip talentas, netikiu tokiu dalyku kaip durnas žmogus, netikiu tokiu dalyku kaip kažkam negabus žmogus... Mano manymu kiekvienas žmogus gali padaryti tai ką jis nori, bet ką... Nesvarbu, tikrai nesvarbu ką... Ar tu nori būti pasaulio čempionas, ar geriausiai žaisti krepšinį mokykloje, ar žaisti NBA ar tapti pačiu geriausiu pasaulio šachmatininku... Visai nesvarbu, tu gali viską, reikia tik norėti... Nes tu gali viską... Žinoma su noru atsiras ir darbar ir sėkmės, be to neapsieisime, bet visa esmė, kad tu gali viską... Hm... Čia jau daug ale "kvailų" teisinsis, kad jie tokie jau gimė ir ale "protingų", kad jie yra geresni už kitus ir maitins savo egoizmą... O iš esmės jie visi yra lygūs, visiškai... Tas ir piktina, kad žmogus galvoja, kad jis nesugebės kažko... Nesąmonė, Tu gali viską, reiki tik tikėti tuom ;) Kas aš toks, kad taip šneku...? Ką aš čia nusigaruoju? Žinau iš savo patirties... Ką dariau su dideliu užsidegimu ir noru, ten man prisimena vieną iš geriausių... Nesvarbu, kad tos sritys skirtingos... O tarp geriausių buvau tik dėl savo tikėjimo (na žinoma ir darbo)... Kur netikėjau, kad man pavyks, ten ir buvau nieko nemokantis... Na ir nemokėjau... Esmė tame, kad pats sau susikūriau ribas, sienas, kažkokį fortą nuo tobulesnio gyvenimo... Žmonės, nedarykite taip kaip aš dariau, kam jums tai? Juk jūs galite būti kas tik norite, galite viską ką tik norite... Na visiškai viską ;) Tai nekurkite sau ribų ir atleiskite man už optimizmą :D

Aš esu vaikas

Kaip aš suprantu meilę? Supratimas pas mane labai paprastas... Tai yra kai tu girdi savo širdį, kai kalbi su tuo žmogumi, kai tau pakerta kojas, kai tau nieko daugiau nereikia, tik reikia šalia to žmogaus ir nori su juo kalbėti, kai nori praleisti su juo visą gyvenimą, kai nori tiesiog dalintis su juo viskuo, kai nori būti šalia, kai tau reikia, nes myli, o ne myli, nes reikia... Kai dėl to žmogaus gali padaryti viską, su juo gali, kad ir pasaulio kraštan eiti, kai jauti begalinį džiaugsmą šalia to žmogaus... Kai pasitiki, gali patikėti ir patiki savo gyvybę jam, kai su tuo žmogumi gali eiti bet kur kur tik jis tave veda, nes tu žinai, kad jis tau tik gero nori... Jo, čia mano manymu yra meilė... Nereikia jokių kitų dalykų (na suprantan apie ką aš)... Taip aš suprantu tą meilę... Esu vaikas, turiu daug vaikiško naivumo, optimizmo ir todėl galvoju, kad moku mylėti ir myliu (: Na iš esmės tai neteko patirt abipusės meilės iš ne šeimos nario... Todėl gal nelabai suvokiu tą pilnavertę "svetimą" meilę, bet esu patenkintas tuom kaip yra, nes nieko pakeisti negaliu (: Nepriversi žmogaus mylėti tavęs, jei jis to nenori, to tiesiog negalima daryti... O ką aš galiu daryti? Tiesiog galiu mylėti visus :D Neveltui kogero sakoma bijokite to, kas nemyli nieko, bet saugokitės to, kuris myli visus ;D Na bet manęs nereikia bijoti, nieko blogo lyg ir nedarau, tiesiog per daug šneku ir nusišneku... Nieko daugiau :D