Nes esu vienas

Kai esi vienas, tai nėra kas ir klauso tavęs... Kalbi su savimi, todėl rašai... Ir viliesi gal kas nors perskaitys tavo mintis, gal kas nors ko nors galėtų išmokti iš jų...
Iš tikro yra sunku, kai suvoki tiesą tokia kokią ji yra, supranti, kad nerūpi žmonėms, kurie tau rūpi, supranti, kad tai ką jie sako yra melas, kad tu jiems esi paprastas eilinis žmogelis, kuriam reikia padėti, nes taip reikia padėti visiems žmonėms... Skaudu, kai sako, kad esi svarbus ir pamiršta tau svarbiausią dieną... O apie kitų dienas tiesiogiai afišuoja... Skaudu dėl to... Bet reikia suprasti tai ir susitaikyti, kad nėra taip kaip tu nori...
Utopija, mano gyvenimas mano galvoje prilygsta neįmanomai utopijai... Noriu meilės, noriu supratimo, noriu džiaugsmo, o neturiu nieko, tiesiog desperatiškai kapstausi iš savo gyvenimo duobės visomis jėgomis, nematydamas jokios vilties, o tik dėl to, kad aš tai seniau dariau su viltimi ir jau pripratau...
Noriu suprasti gyvenimą, noriu pajusti savo dvasią, noriu būti laisvas nuo mūsų kūno. Jeigu nereiktų man valgyti, tuoj pat išeičiau ir keliaučiau po pasaulį, išeičiau ir keliaučiau, nes neturiu į ką remtis, nes nuo to niekas nepasikeis, nes esu vienas...
Skaičiau R.Bach knygas... Iliuzijos, Džonatanas Lingvinstonas Žuvėdra.... Kaip norėčiau rasti mokytoją, kaip norėčiau žinoti kur man eiti, kad pasiekčiau tai ką jie... Noriu suvokti pasaulį, noriu būti didingesnis už save, noriu jausti tik meilę, noriu suprasti pasaulio iliuzją... Noriu stebuklų, kurie yra ne stebuklai, o realybė....
Noriu didžiausios įmonės pasaulyje, kad galėčiau atsisakyti jos, kad suprasti, kad tai ne tai ko reikia žmogui, noriu pasiekti daug ir tada pasakyti, kad tai nebuvo tai. Žmogus yra tobulas būdamas paprastas... Ne, aš iš tikro aš noriu suprasti dabar ko aš noriu, noriu suprasti kokia žmogaus prasmė, man nereikia tų visų kelių, klystkelių, gal jais praėjau jau seniau....
Žmogui reikia būti tik laimingu, daugiau jam nieko nereikia... Nes jis visą tai daro, nes ieško laikmės, o dangų ko gero laiko amžinąją laime. Žmogus tobulėja, kažką daro, iš vis gyvena tam, kad patirtų laimę. Gal to nieko nereikia, gal laimę galima patirti tiesiog būnant, gal tai tiesiog vidinė būsena, kuri yra besąlyginė? Kaip man ją pasiekti... Greit man neišeis??? O aš laiko turiu nedaug...
Mirtis... Kas yra ta mirtis? Man galbūt net nerūpi, man užtenka žinoti, kad ji yra durys iš šio pasaulio... Man šis pasaulis nepatinka, jame man taip liūdna... Taip slegia ir žlugdo, gal dėl to, kad aš tiesiog nematau to grožio...
Jaučiu, kad kažkas yra ne taip, kad yra tai ko aš nežinau, kitas pasaulis, naujas pasaulis... Gal tai galima rasti sapnuose, gal rasiu sapnuose mokytoją... O čia jau ir prasideda mano svaigimas...

Pasaulis Mus, ar Mes pasaulį? Skeptikas

Geri žmonės, teisingos vertybės ir jų tikslai... Taip pat ir gyvenimas. Siekiame didžių tikslų, kartais net nežinia kokių... Ir kyla mintis tokia keista... Pasaulis tave , ar tu jį į save... Keistas dalykas, nes pasaulis gražus? Gražus? Mes matome tai ką norime matyti, mes girdime tai, ką norime girdėti. Mes suvokiame tai, ką norime suvokti... Tai kur čia prasmė? Gali tu primesti prasmę galingą, susiet ją su savo tikslu... Padėti - juk gera, kaifuot - malonu... O tiesą mes žinom? Ne... Tai ar gali sakyt, žmogau, kad prasmė yra būti laimingu - padėti kitiems? Žinoma turime gerą daryti, kitaip ir nebus, bet ar tai prasmė, kurios vis ieškome? He, abejoju... Būti garbingu, būti didžiu, turėti daug turtų, o ir darbu gerų daug padaryti, būti autoritetu... Būti daugiau už kažką... Ir tai siejasi mums su prasme, ar ne? Bet prasmė juk gi keistas dalykas, primetam ją, o suokvokiam kodėl taip yra? Mes prasmę primetę, galvojam gerai, kad tai juk yra daryti gerai... Ar ne? Prasmingas dalykas kai gera tau ir kitiems... Taip... Tai yra tikrai labai gerai, bet, ar tai prasmė? Kristus kentėjo, Buda nubudo, Muhamedas praregėjo... O Mozei Dievas padėjo... Gerai... Kristaus kančia - gyvenimo skausmas, nuo mūsų, už mus ir dėl mūsų... Gyvenimas prasmę jo juk turėjo? Bet ar džiaugsme...? - Pagalboje kitiems... Tikėjime... Bet ar taip buvo? Žmonės kalba, žmonės meluoja... Tobulumo nerodo, net raudonuoja... Nežinau... Ką aš žinau kuo tikėt? Žinau, kad galiu tikėt tuom kuom noriu... Bet aš noriu tikėti tiesa... Ar yra kokia tiesos religija? Kur tikima į tiesą?.... Garbinu tiesą, nes meluoti nenoriu.... O ir apgaudinėjamas būti nenorius...Keista... Buda nubudo, prasmę pamatė....Pamatė tai kas buvo? Kodėl? Pamatyt juk galėjo, tai ką norėjo... Va ir vėl siena keistumo... Siekiu aš vieno... Garbinu vieną... Noriu tik vieno... Tiesos geros, gražios, baisios ir klaikios? Noriu klaikios?.... Nenoriu, bet reikia, reikia žinoti, kaip yra, o ne kaip aš noriu, kad būtų... Esam valdovai, kad būtų kaip norim? Abejoju ar galim, nes valdyt mes nemokam... O ar yra kas kita, kad galėtų sakyt ką daryti? Ech, kalbos be veiksmo, taip kaip veiksmas be tikslo, o tikslas kam? Kodėl aš noriu tą padaryti taip, o ne kitaip, kodėl aš noriu būt tas, kurs virš daugiau yra? Kodėl tai yra gerai, o ne kitaip? Kodėl nėra gamtos, žmogaus mieste lakios? Mąstyti sunku, ne tiek kiek skaudu... Tad mąstom mažai ir šysomės labai... Ir kame ta prasmė čia "(:" ar čia "?"

"???"

Kur dingo tas įkvėpimas? Kodėl nenoriu nieko daryti? Kodėl visas šis pasaulis yra toks keistas? Kodėl žmogui nuo pat mažų dienų kišama į galvą tai, kad pasaulio nepakeisi, jis yra žiaurus, žmonės išnaudoja vieni kitus, žmogus žmogui - vilkas, meilės nėra, yra tik kažkoks nusisvaigimas? Kodėl žmonės netiki, kad pasaulis gali būti geras, kad verta dėl to aukotis, kad pasaulyje gali įsivyrauti teisybė? Kodėl? Jeigu tik... jeigu tik jauni žmonės tuo tikėtų, puoselėtų tas vertybes... tada... tada mes sulauktume tos dienos... Bet kodėl.... mums yra teigiama, kad pasaulyje nebus tos tiesos... Kodėl taip sunku tuom netinkėti, kodėl... Žinoma.... Pasaulis jau yra dabar nuostabus jeigu moki žiūrėti, jeigu turi rožinius akinius, moki susitaikyti su visu kas yra... Taip... Mes tikrai turime vertinti tai ką turime, turime branginti ir džiaugtis tuom ką esame sukūrę, negalima tiesiog dejuoti kaip blogai, reikia veikti... Reikia kažką daryti.... Nereikia tam turėti kokių nors ypatingų galių... Reikia... tik drąsos, reikia tik geležinės valios... Daug ko reikia... Ugdykim tai... Pasirašymai visi čia vistiek yra mažai skaitomi... Tai kokį galima užduoti klausimą žmogui, kad jis susimąstytų dėl savo gyvenimo, prisiimtų atsakomybę ir teisybę puoselėtų tartum svarbiausią vertybę....? Kas tu? Kur eini? Kodėl eini? Kas tau svarbiasia tavo kelionėje? Ar tu gali keliauti vienas? Ko pasiryžęs atsisakyti dėl savo kelionės? Kokie galėtų būti klausimai? Hm... Kas yra tikras Herojus? Ar tai žmogus su didžiu tikslu? Ar jis visko turi atsisakyti dėl savo tikslo? Kokios jo vertybės? Ar jam būtinos kažkokios galios? Ar tai kyla tiesiog iš širdies? Kas yra tie blogieji? Ar tikrai reikia skirstyti gyvenimą į gerą ir blogą? Juk būna ir viduriukų... Gyvenime visko yra visko ir reikia... Ar ne? Yra juoda, yra balta??? O gal ne, gal tiesiog pasauly nėra grynų dalykų? Gal viskas yra tiesiog didelis mišinys, nieko nėra gryno? Gal visi jausmai nėra gryni, gal kaikurie jų yra lydimi kitų? Meilė gal lydima egoizmo, nes žmogus nori, kad jį mylėtų, o gal altruizmo, nes jis pasiryžęs padaryti viską dėl mylimo žmogaus? O gal išviso pasauly yra vos keli gryni dalykai iš kurių gaunasi kiti? Gal aš per daug klausinėju :D ? Šiaip... Klausimų yra daugiau negu atsakymų... O norisi žinoti. Nes esu žmogus... Juk mus pgl, bibliją ir iš Rojaus išvarė tik dėl to, kad atsikandome pažinimo obuolio... Pažinom.... Pažinom blogį, gėrį, meilę, neapykantą ir visą kitą. Dar daug pažinsim, dar daug sužinosim. Bet... Bet ar kadanors mes sužinosime viską ką mes norime? O gal Ieva nuskynė ne pažinimo, o smalsumo obuolį? O gal beribio smalsumo tiksliau? Nes ištikro... Žmogus, bet koks, yra labai smalsus, vieni vienur, kiti kitur... Tai gal smalsumas ir yra bausmė? O Rojus tai Žemė? He he ... Įdomi išvada.... Rojus yra Žemėje, mes iš jo visai nebuvome išvaryti, mes išvarėm Dievą... O gal Dievas, tai yra būsena absoliutaus nušvitimo? Tai mes padarėme tai, ko neturėjome ir iš savęs išvijom visas žinias, bet gavom dovaną - pažinimą... Tai gal tai ne bausmė, o dovana? Juk kam patinka tas lygis žaidimuose, kai toliau neturi kur tobulėti? Žmogaus kraujyje yra tobulėjimas. Noras tobulėti, noras būti geriausiam, bet iš tikrųjų mus domina ne ta viršūnė, kurią pasieksime, o pats kopimas, tokie jau mes... Kokių dar gali būti? Juk turi būti dar Visatoje dar gyvybės, tai kokia ji... Ar ji tokia smalsi, ar ji nori pažinti viską taip pat? Kas būna kai pažįsti viska? Kas atsitinka kai viską sužinai? Ar tai įmanoma? Įdomu būtų vien sužinoti atsakymą į šį klausimą... Ech... Life is life... Kodėl jis tiek trunka, kodėl neilgiau? Kodėl netrumpiau? Kaip rasti savo gyvenimo legendą? Išvis būtų gerai žinoti į kuriuos klausimus mums reikia atsakyti... Nes kartais būna taip, kad atsakymą žinai, tik nesuvoki jo tol, kol nežinai klausimo... Ar nereiktų kievienam žmogui pabūti vienam, gamtoje bent keletą metų kol suprastų... Suprastų tai, apie ką dabar nelabai nori galvoti, nes "tiesiog neturi laiko"...? O aš tai norėčiau pabūti vienas, kur nors toli, kurį nors laiką, gal vėliau tiesiog keliauti kaip kokiam misionieriui ir bendrauti su visų kultūrų žmonėmis, tada vėl pabūti vienas... Manau visgi žmogui reikia kartais pabūti vienam? Ar ne...? Ne kartais, o gal net kiekvieną dieną bent po truputį, kad suprastų šį tą daugiau... Mintys mintys mintys... Toks kaip flow kartais gali gautis... Ne aš jas valdau, o jos valdo mane... Negerai... Negerai ir tai, kad taip yra 90 procentų žmonių... Aj... VELNIOP VISKĄ... Kaip gerą sakyti tuos žodžius... Nusimeti visą atsakomybę, tampi net nežinau kuom... O kaip sunku ištarti... Taip, dėl visko aš esu kaltas. Bet aš pakeisiu viską, ištaisysiu klaidas, padarysiu šį pasaulį nuostabų, nes jis yra man toks... Sunku... Tiesa niekada nesvėrė mažai... Nes ji visą laiką nusveria melą teisingumo svarstyklėse...

Merginai iš troleibuso

Penktadienis... Labai šilta diena, pavasaris, vakaras, Saulė dar šviečia, viršuje matosi Mėnulis... Bėgu pavargęs link stotelės, troleibusas atvažiuoja. Nespėsiu nubėgti... Nepalaukė... Aj, ką jau padarysi. O, geras žmogus už vairo, sustojo šalia manęs, įleido (: Įšoku pridusęs į troleibuso galą. Kaip keista, troleibusas pustuštis. Atsisėdu... Šypsena, bet ne mano... O merginos... Pasimečiau, nesupratau kas atsitiko... Kai supratau ji jau buvo surimtėjusi... Tada pas mane atėjo draugė šypsena (: Nuostabioji mergina tada supratusi pradėjo juoktis (: Pasakiškas jausmas tada užpildė mane ... Bet tuo pačiu ir pasireikšė bailumas... Nuleidau akis žemyn ir negalėjau nieko padaryti... ŽIOPLYS aš... Ji išlipo... Štai kas yra pražiopsota laimė...

Aklas Žmogus

Akys užmerktos, galva pakelta,
Ir žiūri į dangų, O širdis vėl pilna.
Tavo noras beribis, pavirsta tiesa,
Ir siela medinė, patampa tyra.

O tavo akys užmerktos, Jos švyti viduj
Ir tą tamsų apsiaustą išblukina tuoj,
Štai tavo šydas galingas pavirto nieku,
Ir deimantų kelias patampa tavu.

Bet ko abejoji, juk tai ta tiesa,
Kurios tu ieškojai, vis ieškau ir aš,
Tad ko tu dvejoji, nejau nebėra,
Tos dvasios didybės po nieko skraiste?

Ne, nedvejoji, tau gaila paleist,
Tą ranką šilkinę... Ją Dievas mums davė,
O mes besilaikę, tik spaudėm ją stipriai...
Tos meilės nejutom, kol paleist nereikėjo...

O štai ir paleidi, pajutęs ramybę,
Nes tą amžiną šviesą, į vidų įnešę,
Mes jaučiame tiesą ir miname kelią,
Kurs deimantais klotas ir kelia tik drąsą...

Driekiasi kelias, už vis horizonto,
Bet ar rasime galą, o gal jau ir radom?
Amžinas kelias ir yra tai ko klausėm, o suvokt nenorėjom...
Bet dabar mes supratom ir priėmėm šviesą...

I am human too...!!!

Labiausiai yra sunku, kai jautiesi išnaudojamas... Kai kurie žmonės nesupranta, kad tu esi žmogus, kad tu jauti, kad tau viskas kas žmogiška yra nesvetima, jie mano, kad gali tavimi manipuliuoti, kad gali tavimi naudotis... O gal ir suvokia, kad tau dėl to yra blogai, bet jiems dzin... Visiškai vienodai šviečia... Pyktis verda... Dar šiandieną dieną skaudėjo visą kūną dėl per didelio fizinio krūvio, dabar jaučiu tik pyktį, tik jį... Nieko neskauda, tik pyktį.... Norisi sugriaut tą pasaulio sceną, norisi išlįst iš to kūno, norisi ištrūkti ir pabėgti... Noriu ramybės, harmonijos ir darnos, kurios nesugebu rasti šiame pasaulyje... Esu puodukas, kol kas ne vandenynas, tai net menki sukrėtimai sujudina mano vandenį, išmuša mane iš harmonijos... Menkas krestelėjimas ir stiklinėje prasideda cunamis... O iš tikro kiek gero ir gražaus pasaulyje .... Tiek pat ir blogo gali pamatyti... Tik nuo tavęs priklauso, ko tu daugiau matysi... Geriausia pasaulį matyti tokį, koks jis yra... O ne tokį, kokį tu nori įsivaizduoti... Kol kas žinau kas yra juoda ir kas yra balta. Reikia išmokti pažinti ir pilką spalvą. Lengviau bus gyventi... Gyventi yra tikras menas... Tikrų tikriausias menas... Ne kiekvienas moka tai daryti, reikia daug praktikuotis ir daug daug pastangų įdėti... Ypač valios... O pyktis yra didelė jėga, tik, kad nesuvaldova ir nukreipta prieš tave patį... Reikia gelbėtis, reikia kaip nors jį panaikinti iš savęs, nes pyktis nieko nepakeičia, nieko nepadaro geriau... Nuo jo tik blogiau... Bet tai galinga varomoji jėga...

Life's a stage...

Gyvenimas tai scena? O mes esame aktoriai... Kaukių balius, spektaklis, vadinkite kaip norite... Gyvenimas yra scena (: Žmonės dedasi tuo kas nėra... Suvaidintos emocijos, suvaidinti darbai, suvaidintas gerumas, suvaidintas gyvenimas... Esame aktoriai, slepiamės po kaukėmis, nenorim rodyti veido savo... O kam, juk tai tikra nesąmonė, absurdas... Ech, kam tai... Kaip keistis iš vidaus... Juk galime viską suvaidinti, pakeisti savo trapų kevaliuką, o vidų palikime supuvusį. Kam tas tikrumas, kam ta tiesa... Ji visą laiką tokia nepatogi... Taip nejauku būti be kaukės, kai vidus pūva... Ne, gal negydykime vidaus, slėpkime jį ir leiskim pūti (: Dėkimės ir toliau tuo kuom nesame, darykime tai ko nenorime, ech, juk visi taip daro. Bet iš tikro juk mes panašūs į tą riešutą... Kietas kevalas, tuščias ir smėlio pripildytas vidus... Lyg ir esame kažkas panašaus į žmones, bet iš tikro esame niekas (: Pūskimės ir sprokime. Tada vėl pūskimės (: Juk mes tai taip gerai mokame... Bet... Bet šitame gyvenime, ant mūsų scenos... Yra visiškai nemokančių vaidinti... Taip yra... Jų spektaklis yra niekam tikęs, tiesą sakant jie išvis nevaidina... Juk tai yra blogai, kaip jie drįsta... Nevykėliai... Pf... Bet ar tikrai... Gyvenimas juk neturėtų būti scena? Mes neturetume vaidinti... Tie nevykę aktoriai yra puikūs žmonės... Nors ir neturi kieto kevalo, bet iš vidaus bent nesupuvę, jie švyti (: Bet juk nelengva kaukių baliuje būti be kaukės, ar ne? Ar buvot kadanors ne gyvenimo kaukių baliuje, paprastame, be kaukės? Atkreipėt dėmesį į kitų žmonių elgseną? Ne? Pabandyk, gal suprasi šį bei tą daugiau (: O kas aš per vienas, kad drįstu taip daug šnekėti apie tokius dalykus į kuriuos atsakymo nerasim? Ech, esu niekas, lygiai toks pats kaip ir jūs... Nesu aš ir pesimistas, nepatikėsit, esu optimistas :D Net pačiam juokinga... Apie tokius dalykus, tokius baisius dalykus matantis žmogus tokiame gražiame pasaulyje sakosi esąs optimistas :D Čia tai tikrai anekdotas... Bet vistiek esu optimistas, tiesiog taip jau yra, kad pasaulyje tai yra (: Žinoma laimingas žmogus mato tik gerus dalykus, jis mato pasaulį tik gražų... Jis ir yra gražus (: Tik tas grožis savotiškas, pilnai sunkiai suvokiamas, nebent ignoruojami šešėliai, bet gyventi atmetant visa kas bloga lyg neegzistuojančius dalykus, mano manymu, yra tarsi meluoti sau (: Heaven is on Earth. It's in You. Žiūrėkime į grožį su ironija... Žiūriu į rimtus dalykus su šypsena (: Na, kaip Kernagis pataria ... O šiaip būkim laisvi... Slidžios sąvokos... Bet Laisvė yra svarbesnė už Gyvenimą...