Pasaulis Mus, ar Mes pasaulį? Skeptikas

Geri žmonės, teisingos vertybės ir jų tikslai... Taip pat ir gyvenimas. Siekiame didžių tikslų, kartais net nežinia kokių... Ir kyla mintis tokia keista... Pasaulis tave , ar tu jį į save... Keistas dalykas, nes pasaulis gražus? Gražus? Mes matome tai ką norime matyti, mes girdime tai, ką norime girdėti. Mes suvokiame tai, ką norime suvokti... Tai kur čia prasmė? Gali tu primesti prasmę galingą, susiet ją su savo tikslu... Padėti - juk gera, kaifuot - malonu... O tiesą mes žinom? Ne... Tai ar gali sakyt, žmogau, kad prasmė yra būti laimingu - padėti kitiems? Žinoma turime gerą daryti, kitaip ir nebus, bet ar tai prasmė, kurios vis ieškome? He, abejoju... Būti garbingu, būti didžiu, turėti daug turtų, o ir darbu gerų daug padaryti, būti autoritetu... Būti daugiau už kažką... Ir tai siejasi mums su prasme, ar ne? Bet prasmė juk gi keistas dalykas, primetam ją, o suokvokiam kodėl taip yra? Mes prasmę primetę, galvojam gerai, kad tai juk yra daryti gerai... Ar ne? Prasmingas dalykas kai gera tau ir kitiems... Taip... Tai yra tikrai labai gerai, bet, ar tai prasmė? Kristus kentėjo, Buda nubudo, Muhamedas praregėjo... O Mozei Dievas padėjo... Gerai... Kristaus kančia - gyvenimo skausmas, nuo mūsų, už mus ir dėl mūsų... Gyvenimas prasmę jo juk turėjo? Bet ar džiaugsme...? - Pagalboje kitiems... Tikėjime... Bet ar taip buvo? Žmonės kalba, žmonės meluoja... Tobulumo nerodo, net raudonuoja... Nežinau... Ką aš žinau kuo tikėt? Žinau, kad galiu tikėt tuom kuom noriu... Bet aš noriu tikėti tiesa... Ar yra kokia tiesos religija? Kur tikima į tiesą?.... Garbinu tiesą, nes meluoti nenoriu.... O ir apgaudinėjamas būti nenorius...Keista... Buda nubudo, prasmę pamatė....Pamatė tai kas buvo? Kodėl? Pamatyt juk galėjo, tai ką norėjo... Va ir vėl siena keistumo... Siekiu aš vieno... Garbinu vieną... Noriu tik vieno... Tiesos geros, gražios, baisios ir klaikios? Noriu klaikios?.... Nenoriu, bet reikia, reikia žinoti, kaip yra, o ne kaip aš noriu, kad būtų... Esam valdovai, kad būtų kaip norim? Abejoju ar galim, nes valdyt mes nemokam... O ar yra kas kita, kad galėtų sakyt ką daryti? Ech, kalbos be veiksmo, taip kaip veiksmas be tikslo, o tikslas kam? Kodėl aš noriu tą padaryti taip, o ne kitaip, kodėl aš noriu būt tas, kurs virš daugiau yra? Kodėl tai yra gerai, o ne kitaip? Kodėl nėra gamtos, žmogaus mieste lakios? Mąstyti sunku, ne tiek kiek skaudu... Tad mąstom mažai ir šysomės labai... Ir kame ta prasmė čia "(:" ar čia "?"

"???"

Kur dingo tas įkvėpimas? Kodėl nenoriu nieko daryti? Kodėl visas šis pasaulis yra toks keistas? Kodėl žmogui nuo pat mažų dienų kišama į galvą tai, kad pasaulio nepakeisi, jis yra žiaurus, žmonės išnaudoja vieni kitus, žmogus žmogui - vilkas, meilės nėra, yra tik kažkoks nusisvaigimas? Kodėl žmonės netiki, kad pasaulis gali būti geras, kad verta dėl to aukotis, kad pasaulyje gali įsivyrauti teisybė? Kodėl? Jeigu tik... jeigu tik jauni žmonės tuo tikėtų, puoselėtų tas vertybes... tada... tada mes sulauktume tos dienos... Bet kodėl.... mums yra teigiama, kad pasaulyje nebus tos tiesos... Kodėl taip sunku tuom netinkėti, kodėl... Žinoma.... Pasaulis jau yra dabar nuostabus jeigu moki žiūrėti, jeigu turi rožinius akinius, moki susitaikyti su visu kas yra... Taip... Mes tikrai turime vertinti tai ką turime, turime branginti ir džiaugtis tuom ką esame sukūrę, negalima tiesiog dejuoti kaip blogai, reikia veikti... Reikia kažką daryti.... Nereikia tam turėti kokių nors ypatingų galių... Reikia... tik drąsos, reikia tik geležinės valios... Daug ko reikia... Ugdykim tai... Pasirašymai visi čia vistiek yra mažai skaitomi... Tai kokį galima užduoti klausimą žmogui, kad jis susimąstytų dėl savo gyvenimo, prisiimtų atsakomybę ir teisybę puoselėtų tartum svarbiausią vertybę....? Kas tu? Kur eini? Kodėl eini? Kas tau svarbiasia tavo kelionėje? Ar tu gali keliauti vienas? Ko pasiryžęs atsisakyti dėl savo kelionės? Kokie galėtų būti klausimai? Hm... Kas yra tikras Herojus? Ar tai žmogus su didžiu tikslu? Ar jis visko turi atsisakyti dėl savo tikslo? Kokios jo vertybės? Ar jam būtinos kažkokios galios? Ar tai kyla tiesiog iš širdies? Kas yra tie blogieji? Ar tikrai reikia skirstyti gyvenimą į gerą ir blogą? Juk būna ir viduriukų... Gyvenime visko yra visko ir reikia... Ar ne? Yra juoda, yra balta??? O gal ne, gal tiesiog pasauly nėra grynų dalykų? Gal viskas yra tiesiog didelis mišinys, nieko nėra gryno? Gal visi jausmai nėra gryni, gal kaikurie jų yra lydimi kitų? Meilė gal lydima egoizmo, nes žmogus nori, kad jį mylėtų, o gal altruizmo, nes jis pasiryžęs padaryti viską dėl mylimo žmogaus? O gal išviso pasauly yra vos keli gryni dalykai iš kurių gaunasi kiti? Gal aš per daug klausinėju :D ? Šiaip... Klausimų yra daugiau negu atsakymų... O norisi žinoti. Nes esu žmogus... Juk mus pgl, bibliją ir iš Rojaus išvarė tik dėl to, kad atsikandome pažinimo obuolio... Pažinom.... Pažinom blogį, gėrį, meilę, neapykantą ir visą kitą. Dar daug pažinsim, dar daug sužinosim. Bet... Bet ar kadanors mes sužinosime viską ką mes norime? O gal Ieva nuskynė ne pažinimo, o smalsumo obuolį? O gal beribio smalsumo tiksliau? Nes ištikro... Žmogus, bet koks, yra labai smalsus, vieni vienur, kiti kitur... Tai gal smalsumas ir yra bausmė? O Rojus tai Žemė? He he ... Įdomi išvada.... Rojus yra Žemėje, mes iš jo visai nebuvome išvaryti, mes išvarėm Dievą... O gal Dievas, tai yra būsena absoliutaus nušvitimo? Tai mes padarėme tai, ko neturėjome ir iš savęs išvijom visas žinias, bet gavom dovaną - pažinimą... Tai gal tai ne bausmė, o dovana? Juk kam patinka tas lygis žaidimuose, kai toliau neturi kur tobulėti? Žmogaus kraujyje yra tobulėjimas. Noras tobulėti, noras būti geriausiam, bet iš tikrųjų mus domina ne ta viršūnė, kurią pasieksime, o pats kopimas, tokie jau mes... Kokių dar gali būti? Juk turi būti dar Visatoje dar gyvybės, tai kokia ji... Ar ji tokia smalsi, ar ji nori pažinti viską taip pat? Kas būna kai pažįsti viska? Kas atsitinka kai viską sužinai? Ar tai įmanoma? Įdomu būtų vien sužinoti atsakymą į šį klausimą... Ech... Life is life... Kodėl jis tiek trunka, kodėl neilgiau? Kodėl netrumpiau? Kaip rasti savo gyvenimo legendą? Išvis būtų gerai žinoti į kuriuos klausimus mums reikia atsakyti... Nes kartais būna taip, kad atsakymą žinai, tik nesuvoki jo tol, kol nežinai klausimo... Ar nereiktų kievienam žmogui pabūti vienam, gamtoje bent keletą metų kol suprastų... Suprastų tai, apie ką dabar nelabai nori galvoti, nes "tiesiog neturi laiko"...? O aš tai norėčiau pabūti vienas, kur nors toli, kurį nors laiką, gal vėliau tiesiog keliauti kaip kokiam misionieriui ir bendrauti su visų kultūrų žmonėmis, tada vėl pabūti vienas... Manau visgi žmogui reikia kartais pabūti vienam? Ar ne...? Ne kartais, o gal net kiekvieną dieną bent po truputį, kad suprastų šį tą daugiau... Mintys mintys mintys... Toks kaip flow kartais gali gautis... Ne aš jas valdau, o jos valdo mane... Negerai... Negerai ir tai, kad taip yra 90 procentų žmonių... Aj... VELNIOP VISKĄ... Kaip gerą sakyti tuos žodžius... Nusimeti visą atsakomybę, tampi net nežinau kuom... O kaip sunku ištarti... Taip, dėl visko aš esu kaltas. Bet aš pakeisiu viską, ištaisysiu klaidas, padarysiu šį pasaulį nuostabų, nes jis yra man toks... Sunku... Tiesa niekada nesvėrė mažai... Nes ji visą laiką nusveria melą teisingumo svarstyklėse...

Merginai iš troleibuso

Penktadienis... Labai šilta diena, pavasaris, vakaras, Saulė dar šviečia, viršuje matosi Mėnulis... Bėgu pavargęs link stotelės, troleibusas atvažiuoja. Nespėsiu nubėgti... Nepalaukė... Aj, ką jau padarysi. O, geras žmogus už vairo, sustojo šalia manęs, įleido (: Įšoku pridusęs į troleibuso galą. Kaip keista, troleibusas pustuštis. Atsisėdu... Šypsena, bet ne mano... O merginos... Pasimečiau, nesupratau kas atsitiko... Kai supratau ji jau buvo surimtėjusi... Tada pas mane atėjo draugė šypsena (: Nuostabioji mergina tada supratusi pradėjo juoktis (: Pasakiškas jausmas tada užpildė mane ... Bet tuo pačiu ir pasireikšė bailumas... Nuleidau akis žemyn ir negalėjau nieko padaryti... ŽIOPLYS aš... Ji išlipo... Štai kas yra pražiopsota laimė...