Aklas Žmogus

Akys užmerktos, galva pakelta,
Ir žiūri į dangų, O širdis vėl pilna.
Tavo noras beribis, pavirsta tiesa,
Ir siela medinė, patampa tyra.

O tavo akys užmerktos, Jos švyti viduj
Ir tą tamsų apsiaustą išblukina tuoj,
Štai tavo šydas galingas pavirto nieku,
Ir deimantų kelias patampa tavu.

Bet ko abejoji, juk tai ta tiesa,
Kurios tu ieškojai, vis ieškau ir aš,
Tad ko tu dvejoji, nejau nebėra,
Tos dvasios didybės po nieko skraiste?

Ne, nedvejoji, tau gaila paleist,
Tą ranką šilkinę... Ją Dievas mums davė,
O mes besilaikę, tik spaudėm ją stipriai...
Tos meilės nejutom, kol paleist nereikėjo...

O štai ir paleidi, pajutęs ramybę,
Nes tą amžiną šviesą, į vidų įnešę,
Mes jaučiame tiesą ir miname kelią,
Kurs deimantais klotas ir kelia tik drąsą...

Driekiasi kelias, už vis horizonto,
Bet ar rasime galą, o gal jau ir radom?
Amžinas kelias ir yra tai ko klausėm, o suvokt nenorėjom...
Bet dabar mes supratom ir priėmėm šviesą...