Mm... Apie tą patį kitaip...

Mintys mintys mintys... Tinsta minkštos mano smegenys ir slegia kaukolę tvirtą... O iš tikro tai keista labai yra... Kad žmogus pradeda daryti tai, ko niekada nėra daręs, tik todėl, kad po jo šonkauliais gležnais pražydo rožė stebuklinga... O ta rožė, ji juk Rožė (: Spygliuotą kotą turi, laistai iš pradžių pats ją, po to jau pats vandens neturi... Kol žydi rožė, tu nejauti spyglių, grožis apakina, neleidžia nieko daugiau jausti kaip tik tą nuostabų jausmą... Laikui bėgant rožė auga, kuo toliau, tuo didesnė, bet kaip ir sakiau, negali visą laiką jos laistyti, vanduo juk baigiasi... O kas kai baigiasi ir niekas nelaisto? Žiedas nuvysta, o kotas pasilieka. Tada pajunti tuos skausmingus spyglius... Jie įsiremia į tave ir duria... Bet tai dar neblogai... Blogiausia tai, kad tas rožės stiebelis taip pat mažėja... O jam mažėjant įsmigę spygliai ima rėžti gilius ruožus... (: Bet juk tai ir yra gyvenimas, nieko mes nepakeisime... Negalime bijoti žaizdų, tiesiog negalime, nes antraip negyvensime... Kuo skirtųsi žmogus nuo roboto jeigu žmoguje nebūtų jokių gėlių, jeigu jis tik dirbtų, valgytų, miegotų... galų gale ir robotai sugebėtų pramogauti... Bet sugebėti užauginti gėlę savyje yra kur kas sudėtingiau...