Ko gali išmokyti graikiškas riešutas pripildytas smėlio?

Paprastas riešutas... Viduje tuščia... Na ne visiškai, ten yra smėlio... Paimu jį į ranką... Ką jis man sako, tas paprastas ir niekuo neypatingas riešutas.... Pirma mintis... Jis yra vienas iš didesnių riešutų... Didis riešutas... Bet jis vistiek tik riešutas... O jo dydis mažai ką tereiškia, nes jis tik riešutas... O su žmonėmis tas pats yra... Mes visi tik žmonės. Paėmus jį, girdi smėlį jo viduje... Susimąstai, kad iš tikro viskas tėra dulkės, tu esi dulkė... Lygiai tokia pati kaip ir smėlis to riešuto viduje, kad tu esi prieš tą beveik beribę erdvę... Bet tame riešute, tas smėlis nežino, kad jis yra uždarytas jame... Kaip Hamletas sakė: "Ir riešuto kevale galėčiau jaustis beribių erdvių karalius"... O tai kas yra po to kevalu, nežino, kas yra anapus jo... Nežino, kad aš jį laikau... Jie ten užsidarę, užsidarę savame pasaulyje, mano, kad tik jo pasaulis egzistuoja, viskas kas yra už jo ribų yra fikcija... O mes, žmonės, taip nedarome? Nemanome, kad mes esame visų erdvių karaliai savo riešuto kevale, negalvojame, kad nieko daugiau nėra už to mūsų kevalo? Yra yra... Rankoje jaučiu, kad riešuto reljefas yra grablėtas, nelygus... Iš kart į galvą ateina Ž. Verno mintis, kad Pasaulį kūrė didngas kūrėjas... Jeigu būtų taip pavesta žmogui, tai jis Žemę būtų nutekinęs kaip bilijardo kamuolį... Bet Žemę kūrė didis Kūrėjas... Taigi tas paprastas ruoplėtumas suteikia nemažai minčių... Visas gyvenimas toks, nelygus ir rauplėtas, bet lygiai taip pat kaip ir su Žeme... Jeigu jis būtų nekintantis, argi būtų įdomu? Nelabai... O aš čia laikau rankoje tik riešutą... Kam jis rūpi, kam jo reikia. Tai tik paprastas riešutas, nieko rimto, nieko svarbaus, nieko pamokančio... Nieko.