Kas būna kai gyveni ne Žemėje

Kas būna? Būna labai keisti dalykai... Tau sunku pasakyti tai ką tu galvoji... Tave nelabai kas supranta... Tu ir pats nelabai ką supranti... Nori atsiriboti nuo visko. Nori... Nelabai žinai ko tu nori... Nori, kad viskas baigtųsi, nori kad daug kas neprasidėtų... Ne, tu apgaudinėji save taip galvodamas, bet kam meluoti sau? Meluoji, nes sunku suvokti tiesą, nori nuo jos pabėgti, nori kurti savo tiesą, ignoruoji visą pasaulį kurdamas savąjį... Bet juk taip tu pameti tą tikrąją tiesą, tu bėgi iš beribių žemių, kur matosi spalvingasis dangus, kur yra amžinoji naktis ir diena. Kodėl bėgi nuo to... Bėgi, nes tavo žaizdos kraujuoja, panikuoji, nežinai ką daryti... Tu bėgi, taip bėgi... Bėgi bet kur, bėgi ten kur nieko nėra, tu tiesiog bėgi... Bet kam... Gal geriau palaukti, kol pagysi, o tada vėl tęsti tikslingą kelionę link savo šviesos? Bet kiek... Kiek laiko tai gali trukti? Valandą, minutę? Dieną ar metus? Negaliu laukti, negaliu... Ne, ne negaliu, o nenoriu... Viskas praeina, žinau tai, suvokiu kuo puikiausiai, bet... Bet ignoruoju tai... Noriu kaltinti pasaulį, bet žinau, kad kaltas tik aš... Kaltinti dangų, kad lija? Juk tada būna tamsu... šalta ir drėgna... Bet kaip žemė be lietaus... O be to man patinka lietus... Tai kam kaltinti, kad lija ir mano pasaulyje? Lietus juk yra gerai... Po jo pradeda augti naujos gėlės... Nauji medžiai... Reikia tik sodo... Ne saulė ir ne dangus kaltas, kad mūsų sodai nežydi...