I am human too...!!!

Labiausiai yra sunku, kai jautiesi išnaudojamas... Kai kurie žmonės nesupranta, kad tu esi žmogus, kad tu jauti, kad tau viskas kas žmogiška yra nesvetima, jie mano, kad gali tavimi manipuliuoti, kad gali tavimi naudotis... O gal ir suvokia, kad tau dėl to yra blogai, bet jiems dzin... Visiškai vienodai šviečia... Pyktis verda... Dar šiandieną dieną skaudėjo visą kūną dėl per didelio fizinio krūvio, dabar jaučiu tik pyktį, tik jį... Nieko neskauda, tik pyktį.... Norisi sugriaut tą pasaulio sceną, norisi išlįst iš to kūno, norisi ištrūkti ir pabėgti... Noriu ramybės, harmonijos ir darnos, kurios nesugebu rasti šiame pasaulyje... Esu puodukas, kol kas ne vandenynas, tai net menki sukrėtimai sujudina mano vandenį, išmuša mane iš harmonijos... Menkas krestelėjimas ir stiklinėje prasideda cunamis... O iš tikro kiek gero ir gražaus pasaulyje .... Tiek pat ir blogo gali pamatyti... Tik nuo tavęs priklauso, ko tu daugiau matysi... Geriausia pasaulį matyti tokį, koks jis yra... O ne tokį, kokį tu nori įsivaizduoti... Kol kas žinau kas yra juoda ir kas yra balta. Reikia išmokti pažinti ir pilką spalvą. Lengviau bus gyventi... Gyventi yra tikras menas... Tikrų tikriausias menas... Ne kiekvienas moka tai daryti, reikia daug praktikuotis ir daug daug pastangų įdėti... Ypač valios... O pyktis yra didelė jėga, tik, kad nesuvaldova ir nukreipta prieš tave patį... Reikia gelbėtis, reikia kaip nors jį panaikinti iš savęs, nes pyktis nieko nepakeičia, nieko nepadaro geriau... Nuo jo tik blogiau... Bet tai galinga varomoji jėga...

Life's a stage...

Gyvenimas tai scena? O mes esame aktoriai... Kaukių balius, spektaklis, vadinkite kaip norite... Gyvenimas yra scena (: Žmonės dedasi tuo kas nėra... Suvaidintos emocijos, suvaidinti darbai, suvaidintas gerumas, suvaidintas gyvenimas... Esame aktoriai, slepiamės po kaukėmis, nenorim rodyti veido savo... O kam, juk tai tikra nesąmonė, absurdas... Ech, kam tai... Kaip keistis iš vidaus... Juk galime viską suvaidinti, pakeisti savo trapų kevaliuką, o vidų palikime supuvusį. Kam tas tikrumas, kam ta tiesa... Ji visą laiką tokia nepatogi... Taip nejauku būti be kaukės, kai vidus pūva... Ne, gal negydykime vidaus, slėpkime jį ir leiskim pūti (: Dėkimės ir toliau tuo kuom nesame, darykime tai ko nenorime, ech, juk visi taip daro. Bet iš tikro juk mes panašūs į tą riešutą... Kietas kevalas, tuščias ir smėlio pripildytas vidus... Lyg ir esame kažkas panašaus į žmones, bet iš tikro esame niekas (: Pūskimės ir sprokime. Tada vėl pūskimės (: Juk mes tai taip gerai mokame... Bet... Bet šitame gyvenime, ant mūsų scenos... Yra visiškai nemokančių vaidinti... Taip yra... Jų spektaklis yra niekam tikęs, tiesą sakant jie išvis nevaidina... Juk tai yra blogai, kaip jie drįsta... Nevykėliai... Pf... Bet ar tikrai... Gyvenimas juk neturėtų būti scena? Mes neturetume vaidinti... Tie nevykę aktoriai yra puikūs žmonės... Nors ir neturi kieto kevalo, bet iš vidaus bent nesupuvę, jie švyti (: Bet juk nelengva kaukių baliuje būti be kaukės, ar ne? Ar buvot kadanors ne gyvenimo kaukių baliuje, paprastame, be kaukės? Atkreipėt dėmesį į kitų žmonių elgseną? Ne? Pabandyk, gal suprasi šį bei tą daugiau (: O kas aš per vienas, kad drįstu taip daug šnekėti apie tokius dalykus į kuriuos atsakymo nerasim? Ech, esu niekas, lygiai toks pats kaip ir jūs... Nesu aš ir pesimistas, nepatikėsit, esu optimistas :D Net pačiam juokinga... Apie tokius dalykus, tokius baisius dalykus matantis žmogus tokiame gražiame pasaulyje sakosi esąs optimistas :D Čia tai tikrai anekdotas... Bet vistiek esu optimistas, tiesiog taip jau yra, kad pasaulyje tai yra (: Žinoma laimingas žmogus mato tik gerus dalykus, jis mato pasaulį tik gražų... Jis ir yra gražus (: Tik tas grožis savotiškas, pilnai sunkiai suvokiamas, nebent ignoruojami šešėliai, bet gyventi atmetant visa kas bloga lyg neegzistuojančius dalykus, mano manymu, yra tarsi meluoti sau (: Heaven is on Earth. It's in You. Žiūrėkime į grožį su ironija... Žiūriu į rimtus dalykus su šypsena (: Na, kaip Kernagis pataria ... O šiaip būkim laisvi... Slidžios sąvokos... Bet Laisvė yra svarbesnė už Gyvenimą...

Ko gali išmokyti graikiškas riešutas pripildytas smėlio?

Paprastas riešutas... Viduje tuščia... Na ne visiškai, ten yra smėlio... Paimu jį į ranką... Ką jis man sako, tas paprastas ir niekuo neypatingas riešutas.... Pirma mintis... Jis yra vienas iš didesnių riešutų... Didis riešutas... Bet jis vistiek tik riešutas... O jo dydis mažai ką tereiškia, nes jis tik riešutas... O su žmonėmis tas pats yra... Mes visi tik žmonės. Paėmus jį, girdi smėlį jo viduje... Susimąstai, kad iš tikro viskas tėra dulkės, tu esi dulkė... Lygiai tokia pati kaip ir smėlis to riešuto viduje, kad tu esi prieš tą beveik beribę erdvę... Bet tame riešute, tas smėlis nežino, kad jis yra uždarytas jame... Kaip Hamletas sakė: "Ir riešuto kevale galėčiau jaustis beribių erdvių karalius"... O tai kas yra po to kevalu, nežino, kas yra anapus jo... Nežino, kad aš jį laikau... Jie ten užsidarę, užsidarę savame pasaulyje, mano, kad tik jo pasaulis egzistuoja, viskas kas yra už jo ribų yra fikcija... O mes, žmonės, taip nedarome? Nemanome, kad mes esame visų erdvių karaliai savo riešuto kevale, negalvojame, kad nieko daugiau nėra už to mūsų kevalo? Yra yra... Rankoje jaučiu, kad riešuto reljefas yra grablėtas, nelygus... Iš kart į galvą ateina Ž. Verno mintis, kad Pasaulį kūrė didngas kūrėjas... Jeigu būtų taip pavesta žmogui, tai jis Žemę būtų nutekinęs kaip bilijardo kamuolį... Bet Žemę kūrė didis Kūrėjas... Taigi tas paprastas ruoplėtumas suteikia nemažai minčių... Visas gyvenimas toks, nelygus ir rauplėtas, bet lygiai taip pat kaip ir su Žeme... Jeigu jis būtų nekintantis, argi būtų įdomu? Nelabai... O aš čia laikau rankoje tik riešutą... Kam jis rūpi, kam jo reikia. Tai tik paprastas riešutas, nieko rimto, nieko svarbaus, nieko pamokančio... Nieko.

Why do you think that you have only the Right hand?

Kodėl mes visą laiką elgiamės taip lyg turėtume tiktai Right hand? Kodėl mes nenorime pripažinti savo mąstysenos klaidų? Kodėl norime ją primesti kitiems, o kas taip negalvoja dažniausiai vadiname asilais? Pasaulis yra blogis, jis yra kaltas, kad mums nesiseka, tik jis, velniop tą pasaulį, dar padaužykim galvą į sieną, tada išvis gerai bus (: Kodėl mes taip peikiame pasaulį, kai patys esame jo dalis? Mes gyvename jame, mes jį kuriame. Mes esame geri - pasaulis yra geras, mes šypsomės pasauliu, tai ir pasaulis šypsosi mums. Nejaugi taip sunku suprasti? Sunku... Sunku, nes mąstymo klaidų žmogus labiausiai nenori pripažinti. Juk we have only the right hand... We don't have left hand... Ar ne? Mes esame neklystantys, nepripažinsime savo klaidų ir jas gilinsime. O čia vat kaip tik taip ir reikia daryti. Jeigu mes sakome, kad tai yra kvaila, vadinasi tai ir yra kvaila, kitaip nėra ir negali būti, velniop, juk jei yra kitaip, tai mes klystame, bet juk mes klysti negalime... Ar ne? Na jeigu mes taip manome, vadinasi invalidai esame, nes turime tik po vieną galūne iš dviejų, tik tą Right... Jokios left...

Laiko matematika

Ar kada nors pagalvojai, kad tau nepaklūsta amžinybė? Ar kada nors pagalvojai, kad tu vistiek kažkada mirsi? Abejoju... O jei ir pagalvotum, tai ar tai ką nors pakeistų? O turėtų... Dažniausiai tragiški įvykiai, žiaurios katastrofos, nepagydomos ligos, baisios avarijos įkrečia mums šio bei to apie laiko prasmę... Tada žmonės pradeda galvoti ar jie iš tikro vertina esančią akimirką, ar supranta, kad jie turi ribotą laiką, bet neribotas galimybes... Nejaugi visiems reikia susirgti kokia nors baisia liga ar patekti į avariją, kad tai suprastume...
O kas gi pasikeičia tada kai mes pradedame vertinti laiką? ... Kas? ... Pasikeičia viskas... Įsivaizduok, ką reiškia viena valanda praleista žiūrint televizorių, tiesiog maigant pultelį ir naršant ko nors "įdomesnio", užuot paskaičius kokią gerą knygą, ką reiškia viena valanda praleista visų žinomam one yra rašant visiškai be tikslo, užuot susitikus ir pabendravus su žmonėmis akis į akį, ką reiškia viena valanda tiesiog "prastumiant" laiką, vaikštant iš vienos vietos į kitą, nieko tikslingo neveikiant, užuot nuveikus kažką prasmingo... O, jau susidarė 3 valandos... O jeigu jūs taip elgiatės kiekvieną mielą dieną? Pfu, kas čia tokio... Per dieną tik 3 valandos... Per savaitę 21 valanda... Per mėnesį 84 valandos... Per metus 1008 valandos... Che che... Žiūrėk, tai jau yra ištisos 42 paros, tai yra vienas mėnesis viena savaitė ir keturios dienos... Tu tiek laiko išvaistei... Tiesiog veltui... Ar tu bent įsivaizduoji, kiek praradai... Kiek praradai naujų pažinčių... naujų įgūdžių... žinių... Kiek praradai Visko... Nemanai, kad reiktų vertinti savo laiką? Aš manau, kad reiktų... Darykime tik tai, kad yra naudinga, reikalinga, gera... Nieko nedarykime padrikai, chaotiškai, o tik tikslingai... Bijau skaičiuoti kiek laiko prarandame miegodami... Juk iš tiesų mums tiek daug miego nereikia, užtenka ir mažiau... Bet... Laikas... Laikas yra didžiausias mūsų turtas... Kiekvieną dieną kiekvienas žmogus gauna 86400 pinigų... Žinoma valiuta neįprasta, sekundė... Dienos gale, mes visi, be išimties, visus juos išleidžiame... Bet ar žinote, kad pinigus išleisti įvairiai... Su jais gali nusivalyti nosį... Gali paaukoti geriems tikslams... Gali investuoti į save, į savo žinias... Gali tiesiog juos paleisti vėjais... Gali nusipirkti niekam tikusius niekučius... Lygiai tas pats ir su sekundės valiuta... Naudokimės ja išmintigai... Išleiskime prasmingai... Laimingas tas žmogus, kurio nė viena sekundė nebuvo išleista veltui...

Einu...

Einu... Namai tolsta... Veidą degina šaltis... Einu tolyn, ten kur miškas... Visur balta... Klampoju, sunku klampoti po šį šaltį... Bet noriu, kad būtų dar sunkiau... O, kalnas. Nėra takelio... Puiku, suku iš savo tako ir lipu kalnan... Medžių šakos braižo veidą, kojos klimpsta vis gilyn ir gilyn... Bet man malonu... O, jau viršūnė... Štai aš jau leidžiuosi, bet dabar jau bėgu, jausmas malonus... Sniegas atima visą baimę, nes kristi nebijau, bėgu... O štai ir vėl takelis ir mano bedrakeleivis... Vėl einame taku... Darosi nuobodu, lendu atgal miškan, nepatinka man tie takeliai... Užsiropšiu ant aukščiausio kalno... Uch... Pavargau, bet buvo verta, vaizdas kerintis, esu virš daugumos medžių, matau jų viršūnes... Einu toliau, mano bendrakeleivis jau nužingsnevęs toliau... Aš pridusęs bėgu mišku, raitausi pro miško tankmę... Bandau jį aplenkti... Ech... Bet juk tikslo tai nėra, tai kam man lenktyniauti? Nesvarbu. Vistiek bėgu, noriu surast jį. Einu ten kur niekas nežengė, įdomu... O, kažkieno pėdsakai, matosi irgi šuoliavo... Įdomu, bet neturiu laiko, turiu skubėt... O štai ir vėl į takelį įbėgau, matau jį, pasiveju... Ech... Ir vėl atsibosta, lendu ir vėl į mišką... Dabar jau neskubu, žinau, kad manęs palauks, susitariau... O, viskas atrodo dar gražiau... Hm... Tuoj saulė leisis... Vistiek einu... Kylu į kalna... Oho... Staigmena viršuje... Matau Saulę... Miškas tiesiog švyti... Vaidzdas nenunsakomas ir neperduodamas... Tik pajuntamas... Kuo toliau, tuo gražiau, glosto sielą... Verta buvo pabėginėt po mišką dėl to... Na ką, einu toliau, išėjau į kelią, sutikau bendrakeleivį... Tęsiame savo kelionę... Vakaras, neklaidžiosiu gal po mišką... Bet kokį gržį naktį pamatyčiau... Na kolkas einam keliu viršun... Kelias seniai bevaikčiotas... Sunku žengt per tas baltas pusnis... Bet štai pakilome virš viso miško... Medžiai apsningti, o nuo jų baltų viršūnių atsispindi besileidinti saulė... Miškas dega... Dega raudona ir ryškia liepsna, bet jis užges saulei nusielidus ir niekada taip degdamas nesudegs...

Ar žinote? Pats neseniai sužinojau...

Ar žinai apie?

• ... kurčią varlytę, kuri įšuoliavo į didžiausią medį vien todėl, kad negalėjo girdėti ką jei sako kiti...
• ... medinuką, kuris buvo apklijuotas nevykėlio lipdukais ir kaip jo menki požiūrio pokyčiai privertė vieną lipduką nušokti...
• ... jaunuolį gyvenusį netoliese milžiniško kalno, į kurį visi bijojo lipti... Jaunuolį kuris įveikė kalną ir sulaužė visas žmonių baimes...
• ... piemenį, kuris atsisakė visko, kad galėtų keliauti po pasaulį, o vėliau ir atsisakiusį to, kad padarytų tai, ko trokšta...
• ... apie du draugus dykumoje, apie smėlio nupustomas skriaudas ir akmenyje neišdylantį džiaugsmą...
• ... žmogų, kuris visą laiką su savimi nešiojasi materialiai tuščią, bet pilną meilės dėžę...
  
• ... apie laimingą afrikietį sėdinti po bananų medžiu ir besidžiaugiantį esama akimirka...
• ... apie save...

Ar žinojai, kad:

• ... mylėti galima visus... Juk Saulė nešviečia vienam tik...
• ... gėlės pražysdamos neklausia ar verta...
• ... mūsų pasaulis apvalus... ir viskas sugrįžta vėl pas mus...
• ... atleidimas, tai yra aromatas, kurį skleidžia žibuoklė jai sumindžiusiai kojai...
• ... gamta gali daugiau išmokyti, nei bet kokios knygos...
• ... kad žmogus linkęs rinktis iš pirmos pažiūros lengvesnį kelią, niekada neis per miško tankmę ir kalniukais jeigu yra takeliai... bet ar žinote ką galima rasti miško tankmėse?...
• ... grožis yra paprastas, o visas gyvenimo sudėtingumas slypi jo grožyje...
• ... žodžiai gali būti galingesni už bet kokį ginklą ir sužeisti žmogų nepagydomai...
• ... iš pomidoro citrinų sulčių neišspausi (: ?... gyvenime tai reikštų, kad nesupykdysi žmogaus, kuriame nėra pykčio...
• ... šokti šokį niekas negali vienas... nustojus tau šokti, nustos ir kitas...
• ... kartais sunku pamatyti tai, kas akivaizdu... mums tai yra prieš akis, o mes žiūrime visur aplink...
• ... kartais galima visą gyvenimą lėkt visu greičiu... bet be jokio tikslo ir niekur...
• ... gyvenimas tai kova, būk kovotoju, tai dovana, priimk ją, tai žaidimas, žaisk azartiškai, tai viskas ką turi, įvertink tai...
• ... tapti didvyriu galima per keletą sekundžių, o tapti žmogumi reikia viso gyvenimo...
• ... nieko iš prigimties nėra gero ar blogo... blogais ar gerais dalykus paverčiame mes...
• ... o ką gali žinot... kojos lūžis gali išgelbėti nuo pražūtingos ir beprasmės tarnybos, o laimėta mašina gali privesti prie tragiškos avarijos...
• ... gyvename lyg niekad nemirtume, o mirštame lyg niekad negyvenę... Gal geriau gyvenkime lyg netrukus mirtume, o mirkime lyg gyvenę amžinai...
• ... numarinsime tą keistai nemalonų jausmą krūtinėje tik gyvendami ne sau...
• ... kad gyvenime ankščiau ar vėliau atsiranda tikroji teisybė, būk kantrus...
• ... stipriausias žmogaus raumuo yra širdis...
• ... svarbu turėti taurią širdį, šaltą protą ir linksmus plaučius...
• ... daug kalbėti ir daug pasakyti yra visiškai skirtingi dalykai...
• ... tobulėjame kai mokomės, mokomės kai klystame...
• ... tu žinai viską, tik nežinai kaip sužinoti, tai ką tu žinai...
  

Sarašas be galo...

Kas būna kai gyveni ne Žemėje

Kas būna? Būna labai keisti dalykai... Tau sunku pasakyti tai ką tu galvoji... Tave nelabai kas supranta... Tu ir pats nelabai ką supranti... Nori atsiriboti nuo visko. Nori... Nelabai žinai ko tu nori... Nori, kad viskas baigtųsi, nori kad daug kas neprasidėtų... Ne, tu apgaudinėji save taip galvodamas, bet kam meluoti sau? Meluoji, nes sunku suvokti tiesą, nori nuo jos pabėgti, nori kurti savo tiesą, ignoruoji visą pasaulį kurdamas savąjį... Bet juk taip tu pameti tą tikrąją tiesą, tu bėgi iš beribių žemių, kur matosi spalvingasis dangus, kur yra amžinoji naktis ir diena. Kodėl bėgi nuo to... Bėgi, nes tavo žaizdos kraujuoja, panikuoji, nežinai ką daryti... Tu bėgi, taip bėgi... Bėgi bet kur, bėgi ten kur nieko nėra, tu tiesiog bėgi... Bet kam... Gal geriau palaukti, kol pagysi, o tada vėl tęsti tikslingą kelionę link savo šviesos? Bet kiek... Kiek laiko tai gali trukti? Valandą, minutę? Dieną ar metus? Negaliu laukti, negaliu... Ne, ne negaliu, o nenoriu... Viskas praeina, žinau tai, suvokiu kuo puikiausiai, bet... Bet ignoruoju tai... Noriu kaltinti pasaulį, bet žinau, kad kaltas tik aš... Kaltinti dangų, kad lija? Juk tada būna tamsu... šalta ir drėgna... Bet kaip žemė be lietaus... O be to man patinka lietus... Tai kam kaltinti, kad lija ir mano pasaulyje? Lietus juk yra gerai... Po jo pradeda augti naujos gėlės... Nauji medžiai... Reikia tik sodo... Ne saulė ir ne dangus kaltas, kad mūsų sodai nežydi...

Mm... Apie tą patį kitaip...

Mintys mintys mintys... Tinsta minkštos mano smegenys ir slegia kaukolę tvirtą... O iš tikro tai keista labai yra... Kad žmogus pradeda daryti tai, ko niekada nėra daręs, tik todėl, kad po jo šonkauliais gležnais pražydo rožė stebuklinga... O ta rožė, ji juk Rožė (: Spygliuotą kotą turi, laistai iš pradžių pats ją, po to jau pats vandens neturi... Kol žydi rožė, tu nejauti spyglių, grožis apakina, neleidžia nieko daugiau jausti kaip tik tą nuostabų jausmą... Laikui bėgant rožė auga, kuo toliau, tuo didesnė, bet kaip ir sakiau, negali visą laiką jos laistyti, vanduo juk baigiasi... O kas kai baigiasi ir niekas nelaisto? Žiedas nuvysta, o kotas pasilieka. Tada pajunti tuos skausmingus spyglius... Jie įsiremia į tave ir duria... Bet tai dar neblogai... Blogiausia tai, kad tas rožės stiebelis taip pat mažėja... O jam mažėjant įsmigę spygliai ima rėžti gilius ruožus... (: Bet juk tai ir yra gyvenimas, nieko mes nepakeisime... Negalime bijoti žaizdų, tiesiog negalime, nes antraip negyvensime... Kuo skirtųsi žmogus nuo roboto jeigu žmoguje nebūtų jokių gėlių, jeigu jis tik dirbtų, valgytų, miegotų... galų gale ir robotai sugebėtų pramogauti... Bet sugebėti užauginti gėlę savyje yra kur kas sudėtingiau...