2008 m. gruodžio 4 d., ketvirtadienis

Atimkit Žmogui meilę...

Atimkit iš manęs mano meilę... Išplėškit ją su visomis šaknimis, nepalikit jokio prado, kad neželtų niekados, kad ji vėl čia nesišaknytų... O tada ir klausimas po klausimo? Būti ar nebūti? O kas kilniau? Ar nusilenkt strėlėms ir akmenims žiauraus likimo, ar su kardu į kovą prieš lemti stot - Žūt? Tada ir Hamletas patapsit... Norėsit jūs ar ne - nesvarbus... Kirminai mes esam nelaimingi... Galim būti sutrypti arba patys sugniuždyti save, štai yra mūsų pasirinkimas... Žmogus kas žmogui? Juk vilkas vilkui geresnis draugas yra... Apgaut, paniekint, pašiept, paryškint kito tašką, o savo dėmę visą - paslėpt... Valdyt... Valdyt tuo kirminus visus su savo susitraukusia it riešutas galva ir su savo siela, kuri ir ta lyg ir špyga... Pyktis... Pyktis.... Tas niekam tikęs jausmas... Valdo jis mane... Aš pykstu ant pasaulio, kad leidžia kirmelėm šliaužioti ant jo... Aš pykstu ant savęs, kad kirmelė aš pats esu... Aš taip pyktu, kad iš to pykčio aš degu... Degu ir manęs neužgesins niekas, nebent tik aš sudegsiu... Ach... Tie Arkties vandenys dabar atrodo tokia jauki vietelė... Ten tu gali nurimti, ten tavęs nekursto kirmelės riebiausios... Jos ten nesilanko - bet dėja... Gal pataptų žmonėmis gražiausiais?Neeee!!!!! Tos kirmelės sumautos nedažliaužštų iki čia, juk joms nemiela būtų iš praždių... Ir šalta ir negera... Sumautas tas pasaulis, kad mus tokius nešioja ant savęs ir perpus neskyla... O Dievas juk yra... Jis mums atleidžia ir mūsų kirmeles baisiausias verčia drugeliais nuostabiausiais... O kaipgi? Gal jis tik padaro kažką, o gal nieko - tik būna šalia? Kodėl jis neateina čia į Žemę, o tik padaro ją atsparią tokiems mums išnešioti... Verdu... Vis dar verdu... Būti ar nebūt? Ir kas kilniau yra??? Klausimas įvarantis man įniršį didžiausią, nes atsakymas juk aiškus, o kaip tai įgevendint? Prieš ką kovot, prieš ką kovoj didingai žūt? Ir vėl žmogaus egoizmas rodos... Didingai... Ne, ne didngai, o už teisybę kovojant.... Taip būtent tiesa yra svarbiausia... TIESA... Toks nemėgstamas dalykas - paslaptys, melas ir apgaulės - jos visos veda ten pat į tą bedugnę... Kaip blogai yra iš tikro yra netūrėti nieko... Nieko visiškai nieko... NE... O gal tai yra geriau nei tau atrodo... Tu gali aukotis, negalvodamas ką tu palieki, tai palaima amžina, tu gali daryti kažką teisngo nenuskriausdamas tų, kurie nuo tavęs priklauso, kuriems tu priklausai... Štai kur turtas didžiausias ir skaudžiausias - netūrėti nieko... Visiškai nieko... Žmogus tikrai turtingas šiuo turtu yra padagių karalius, jis neturi ko praprast, bet jis turi tikslą, o tas tikslas jis teisingas. Jis neves jį link pražūsties, bet nesvarbu... Svarbu, kad tavo paskutinis žvilgsnis buvo nukreiptas tikslan...
Ačiū Dievui, kad Žemėje yra ne tik tu kirmėlių, bet ir tų lėliukių, kurios tuoj taps drugeliais margasparniais... Ne tokie jau mes, kirminai, esame ir baisūs... Kiekvienas galime taipti lėliuke, o vėliau galbūt net drugeliu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą