Nors plyšk širdie, o aš tylėt turiu!

Unikalūs, nuostabūs ir nepakartojami Viljamo Šekspyro žodžiai... O juos taikyti galima visur... Kai susiduri su neteisybe, kurios tu negali pakeisti, kai matai tokį pasaulį koks jis yra... Matai tu žmones, matai kaip jie elgiasi, na ir tu taip pat elgiesi juk (t.y. aš) ir tu negali pakeisti nieko, negali pasikeisti ir pats arba būsi sutryptas su žeme... Tu verdi, verdi iš vidaus, pyktis liejasi pro kraštus, taip pat kaip ir mintys... Tu atrodo nebetelpi savyje, tu esi apsiribojęs, nes iš tikro, net ir riešuto kevale galėtum jaustis beribių erdvių karalius (ir vėl Šekspyras)... Juk kaip tu gali pakeisti tą pasaulį, na juk tai neįmanoma... Na, o man nusispjaut į tai, aš vistiek pabandysiu... Na bet kaip, kaip žmogau tu gali gyventi šiame pasaulyje? Iš esmės tai paprastai... Tiesiog atsiriboji nuo likusių blogybių... Nes kitaip yra iš tikro tai per sunku, per sunku taip būti... Iš vis nežinau nieko, kad būtų sunkiau, nei jausti... Tie jausmai yra toks slidus dalykas, vieną sekundę tu debesyse, o antrą sekundę tu jau ant žemės su 6 peiliais suvarytais tau į širdį... Ir kaip jaustis tada, na kaip, Žmogau? O ar tau taip buvo, man tai net ne vieną kartą, o ir tie peiliais neišsitraukia, o gal nenoriu jų traukti, nes tada vėl kilsiu į debesis ir tada jau gausiu ne 6, o 66 peilius... Čia taip pesimistiškai, bet optimistu čia labai ir nepabūsiu... Buvau optimistas, tai ir gavau porą smaigų į paširdžius, vistiek likau optimistas ir gavau dar visą tuziną iečių tarp šonkaulių... Ir kaip tada jaustis, na kaip, Žmogau? Na kaip tau jaustis kai gauni tiek daug kančios ir net nežinai kodėl, net nuo to niekam geriau nebūna, ar būna??? Didžiausias klausimas kodėl...