Aš esu vaikas

Kaip aš suprantu meilę? Supratimas pas mane labai paprastas... Tai yra kai tu girdi savo širdį, kai kalbi su tuo žmogumi, kai tau pakerta kojas, kai tau nieko daugiau nereikia, tik reikia šalia to žmogaus ir nori su juo kalbėti, kai nori praleisti su juo visą gyvenimą, kai nori tiesiog dalintis su juo viskuo, kai nori būti šalia, kai tau reikia, nes myli, o ne myli, nes reikia... Kai dėl to žmogaus gali padaryti viską, su juo gali, kad ir pasaulio kraštan eiti, kai jauti begalinį džiaugsmą šalia to žmogaus... Kai pasitiki, gali patikėti ir patiki savo gyvybę jam, kai su tuo žmogumi gali eiti bet kur kur tik jis tave veda, nes tu žinai, kad jis tau tik gero nori... Jo, čia mano manymu yra meilė... Nereikia jokių kitų dalykų (na suprantan apie ką aš)... Taip aš suprantu tą meilę... Esu vaikas, turiu daug vaikiško naivumo, optimizmo ir todėl galvoju, kad moku mylėti ir myliu (: Na iš esmės tai neteko patirt abipusės meilės iš ne šeimos nario... Todėl gal nelabai suvokiu tą pilnavertę "svetimą" meilę, bet esu patenkintas tuom kaip yra, nes nieko pakeisti negaliu (: Nepriversi žmogaus mylėti tavęs, jei jis to nenori, to tiesiog negalima daryti... O ką aš galiu daryti? Tiesiog galiu mylėti visus :D Neveltui kogero sakoma bijokite to, kas nemyli nieko, bet saugokitės to, kuris myli visus ;D Na bet manęs nereikia bijoti, nieko blogo lyg ir nedarau, tiesiog per daug šneku ir nusišneku... Nieko daugiau :D