2008 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Karas

Būna... Išveža tave svetur... Būna... Duoda ginklą ir paguldo apkasuos... Būna... Užeina audra ir tu nematai nieko, nematai kur žemė, nematai kur dangus... Nematai nei kitų, vos gali matyti save... Aplink tik smėlis ir smėlis... Smėlis siaučia... Taip,... taip tikrai būna... Atrodo tu esi vienas, nors ir save vargiai bematai... Ne... Tu savęs visai nematai, tu gali tik save jausti... Gali jausti, kad tave traukia žemyn - prie žemės ir visur blaško ta siautulinga audra... Taip, tu turi ginklą šalia savęs, tu žinai, kad aplinkui tave priešai... Tu nenori kariauti, bet tau reikia... O gal ir jie nenori?... Nežinia... Bet vistiek tu ir jie kariausit... Vistiek... Visi laukia šios audros pabaigos, nes niekas nieko nemato... Nežino kur reikia šaudyti... Nežinai... Audra tau trukdo... Ji blaško visus... Ji viską sumaišo ir verčia mąstyti... Mąstyti kam viso to reikia, o kam? ... Tu kariauji ne sau, tu kariauji kažkam... bet ne sau... O jie tik ginasi, gina savo įsitikinimus... Ne, tai ne žmonių karas, tai nuomonių karas, kur miršta gyvi žmonės... Audra rimsta... Pradedi matyti aiškiau, pamatai kur priešas kur ne... Atskiri tik iš aprangos... Iš daugiau nieko... Atrodo dar siautulingos audros viduryje kažkas šalia tavęs buvo, tau padėjo, gal tai ir buvo šis žmogus? Nesvarbu - šaunu... Arba jis arba aš... Kitaip negali ir būti... Čia juk karas... Visi taip daro, tai ir aš turiu taip daryti... antraip... antraip mirsiu... kito kelio nėra... Taip... bijau... bijau mirti... Bet jau nebebijau kai nuo mano rankos miršta kiti... Jau nebe... Kodėl... nežinau... tikrai nežinau... gal dėl, kad man tos baimės tada netenka patirti... ko gero... Na štai, grįžtu atgal... Grįžtu atgal iš apkasų į palapinę... Ten laukia kapitonas... Jis nepatenkintas... Ne, jis piktas, jis tūžta... rėkia... daužos... Ne... Bet juk taip ir turi jis elgtis, jis turi mus užgrūdinti... Kad mes galėtume ir toliau kariauti... Tai galima pateisinti... Juk ir jam taip buvo... Taip jau yra... Ir taip kiekvieną dieną... Vis tas pats... Audra... ir viskas po jos... Bet juk taip bus tau ne amžinai... Tu juk grįši, jei nebūsi nušautas... Grįši... tik... tik nežinia ar tu būsi žmogus... Gal dar saugojai dalelę žmogaus?... Nežinia... Grįši... O grįžus, kiek vėliau tavęs laukia vis tas pats kas ir po kulkos... Tavęs laukia tas pats... Ir čia jau tu nieko negali padaryti...

Karas - gyvenimas? Gyveimas - karas? Manau tas pats... Skirtingi instrumentai... Skirtingi veikimo būdai... Bet esmė visur ta pati...

2008 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis

Ryškiai per daug optimizmo (:

Ho ho ho... Ar gali būti ryškiai per daug optimizmo? Manau, kad pas mane yra, nes... Nes manau, kad visi žmonės yra lygūs... Manau, kad kiekvienas žmogus gali padaryti, bet ką... Ta prasme netikiu tokiu dalyku kaip talentas, netikiu tokiu dalyku kaip durnas žmogus, netikiu tokiu dalyku kaip kažkam negabus žmogus... Mano manymu kiekvienas žmogus gali padaryti tai ką jis nori, bet ką... Nesvarbu, tikrai nesvarbu ką... Ar tu nori būti pasaulio čempionas, ar geriausiai žaisti krepšinį mokykloje, ar žaisti NBA ar tapti pačiu geriausiu pasaulio šachmatininku... Visai nesvarbu, tu gali viską, reikia tik norėti... Nes tu gali viską... Žinoma su noru atsiras ir darbar ir sėkmės, be to neapsieisime, bet visa esmė, kad tu gali viską... Hm... Čia jau daug ale "kvailų" teisinsis, kad jie tokie jau gimė ir ale "protingų", kad jie yra geresni už kitus ir maitins savo egoizmą... O iš esmės jie visi yra lygūs, visiškai... Tas ir piktina, kad žmogus galvoja, kad jis nesugebės kažko... Nesąmonė, Tu gali viską, reiki tik tikėti tuom ;) Kas aš toks, kad taip šneku...? Ką aš čia nusigaruoju? Žinau iš savo patirties... Ką dariau su dideliu užsidegimu ir noru, ten man prisimena vieną iš geriausių... Nesvarbu, kad tos sritys skirtingos... O tarp geriausių buvau tik dėl savo tikėjimo (na žinoma ir darbo)... Kur netikėjau, kad man pavyks, ten ir buvau nieko nemokantis... Na ir nemokėjau... Esmė tame, kad pats sau susikūriau ribas, sienas, kažkokį fortą nuo tobulesnio gyvenimo... Žmonės, nedarykite taip kaip aš dariau, kam jums tai? Juk jūs galite būti kas tik norite, galite viską ką tik norite... Na visiškai viską ;) Tai nekurkite sau ribų ir atleiskite man už optimizmą :D

Aš esu vaikas

Kaip aš suprantu meilę? Supratimas pas mane labai paprastas... Tai yra kai tu girdi savo širdį, kai kalbi su tuo žmogumi, kai tau pakerta kojas, kai tau nieko daugiau nereikia, tik reikia šalia to žmogaus ir nori su juo kalbėti, kai nori praleisti su juo visą gyvenimą, kai nori tiesiog dalintis su juo viskuo, kai nori būti šalia, kai tau reikia, nes myli, o ne myli, nes reikia... Kai dėl to žmogaus gali padaryti viską, su juo gali, kad ir pasaulio kraštan eiti, kai jauti begalinį džiaugsmą šalia to žmogaus... Kai pasitiki, gali patikėti ir patiki savo gyvybę jam, kai su tuo žmogumi gali eiti bet kur kur tik jis tave veda, nes tu žinai, kad jis tau tik gero nori... Jo, čia mano manymu yra meilė... Nereikia jokių kitų dalykų (na suprantan apie ką aš)... Taip aš suprantu tą meilę... Esu vaikas, turiu daug vaikiško naivumo, optimizmo ir todėl galvoju, kad moku mylėti ir myliu (: Na iš esmės tai neteko patirt abipusės meilės iš ne šeimos nario... Todėl gal nelabai suvokiu tą pilnavertę "svetimą" meilę, bet esu patenkintas tuom kaip yra, nes nieko pakeisti negaliu (: Nepriversi žmogaus mylėti tavęs, jei jis to nenori, to tiesiog negalima daryti... O ką aš galiu daryti? Tiesiog galiu mylėti visus :D Neveltui kogero sakoma bijokite to, kas nemyli nieko, bet saugokitės to, kuris myli visus ;D Na bet manęs nereikia bijoti, nieko blogo lyg ir nedarau, tiesiog per daug šneku ir nusišneku... Nieko daugiau :D

2008 m. lapkričio 24 d., pirmadienis

Am.... Pasikartosiu dar

Pyktis verda, kunkuliuoja... Žmonės, kas jūs esat? Gal kokie nors Dievai? Kas Jūs manot esą? Dievai juk žino viską, supranta kas yra teisinga, o kas ne... Jie moka atleisti, moka viską ką Tu, Žmogau, galėtum mokėti, jie gali viską, ką Tu galėtum mokėti... Hey, bet juk tu žmogus, tau juk daugiau leistina nei Dievui... Na juk žinoma, Dievas juk turi nešti atsakomybę ir dar tokią didelę... Pfff... Nesąmonė :D Juk Tu, Žmogau, visai neprivalai to daryti, kam rūpi ta atsakomybė... Na juk niekas jos neprisiima tai kam tau ją prisiimti? Na juk tu būsi geras tada... O kas iš tų gerų mūsų visuomenėje... Juos juk tik melžia, naudojasi, engia, uja... Na kodėl... Juk ir gerai su jais elgiasi, bet teks pripažiti, kad daugiau išnaudoja juos, dauguma laiko juos melžiamaisiais... Ką pats nesakei, Žmogau, kad vat tas žmogus tai geras.... na bet kvailas jis, naudojasi juom... Cha cha... Sakei sakei... Ir ne vieną kartą spėju ir dar ne vieną kartą pasakysi, na nes juk taip yra... Mūsų tokia visuomenė, juk aš nekaltas dėl to... Taip tikrai, aš neesu šios sumautos visuomenės dalis ir tikrai aš prie viso to visai neprisidedu, ne, nu tikrai ne... Taip... Mums labiau patinka tas saldus melas... Jis toks saldus... O ta tiesa tai br... Lyg šaltas kibiras... Bet čia ta švelnioji tiesa... O ta tikroji tiesa yra lyg arktyje būt imestam į vandenį iš šiltos kajutės... Taip, tikrai, būtent taip. Meluokim sau, meluokim kitiems, kam mums ta tiesa, aj ją ir sunku suprati ir nemalonu suprasti, reiktų atsakomybę prisiimti kiekvienam ir panašūs bjaurūs dalykai būtų, na kam mums jie. Taigi meluokim ir gyvenkim sau iliuzijų pasaulį :D Juk čia taip gera, nesvarbu, kad kuo toliau, tuo didesnė bedungnė po mumis, tai visiškai nesvarbu. Nesvarbu ir tai, kad tos iliuzijos dužta... Pf... Po manęs, kad ir tvanas. Jo, būtent taip.

2008 m. lapkričio 22 d., šeštadienis

Kaip jaučiuosi? Sunku ką ir bepasakyt


O štai ir sunkieji elementai... Jie gaminosi šerdyje jau labai seniai... pasigamino ir geležis, o tada... tada šerdis neišlaiko ir susitraukia... vėliau seka išorinių sluoksnių kolapsas... Jie kolapsuoja ir krenta šerdies link, lyg norėtų visą laiką su ja būti... bet deja, tikrai deja, nebus taip... Viršutinių sluoksnių greitis per didelis, o šerdis sustoja trauktis ir bebandę pasivyti viršutiniai sluoksniai atsitrenkia į šerdį ir atšoka nuo jos... O erdve plinta pasakiško grožio kosminė gėlė įrodanti kažkada buvusius didingus darinius ir nepaprastas sąveikas... O šerdis lieka viena, jeigu žvaigždė buvo pakankamai masyvi... na tai aišku buvo pakankamai masyvi, nes antraip kolapso nebūtų buvę...O šerdis, ji traukiasi ir tampa neutronine žvaigžde... Ji taip sutankėjo, kad net neliko nieko kito kaip tik neutronai... Liūdnas faktas... Bet vistiek, šerdis tampa net labai egzotišku dariniu... Bet pala, dar ne viskas... Jis labai stipriai sukasi... Nesunku atspėti kodėl... Moksliškai tariant - kaltas impulso tvermės dėsnis... Na, o kitaip sakant... Ji taip greitai sukasis, nes prieš tai buvusi tokia didelė susitraukė į tokį mažą darinį... Kitaip ji negali... bet laikas visagalis visgi... Sukimasis lėtėja... Kas kaltas? Magnetinis spinduliavimas kogero... O gal tiesiog laikas gydo žaizdas... Vis lėtėja ir lėtėja... Kol pagaliau įvyksta šis tas nepaprasto... Kadangi lėtėja, tai mažėja įcentrinis pagreitis... O tik jis ir tesulaikė nuo tolesnio kolapso... Bet tai buvo neišvengiama... Neutroninė žvaigždė virsta juodają bedugne... O ji atsineša savo paslaptis, o gal galimybes? Gal atsiranda kokie nors kurmio urvai, gal tai kelias į paralelinę visatą? Nežinia... Belieka tik laukti...

2008 m. lapkričio 21 d., penktadienis

Nors plyšk širdie, o aš tylėt turiu!

Unikalūs, nuostabūs ir nepakartojami Viljamo Šekspyro žodžiai... O juos taikyti galima visur... Kai susiduri su neteisybe, kurios tu negali pakeisti, kai matai tokį pasaulį koks jis yra... Matai tu žmones, matai kaip jie elgiasi, na ir tu taip pat elgiesi juk (t.y. aš) ir tu negali pakeisti nieko, negali pasikeisti ir pats arba būsi sutryptas su žeme... Tu verdi, verdi iš vidaus, pyktis liejasi pro kraštus, taip pat kaip ir mintys... Tu atrodo nebetelpi savyje, tu esi apsiribojęs, nes iš tikro, net ir riešuto kevale galėtum jaustis beribių erdvių karalius (ir vėl Šekspyras)... Juk kaip tu gali pakeisti tą pasaulį, na juk tai neįmanoma... Na, o man nusispjaut į tai, aš vistiek pabandysiu... Na bet kaip, kaip žmogau tu gali gyventi šiame pasaulyje? Iš esmės tai paprastai... Tiesiog atsiriboji nuo likusių blogybių... Nes kitaip yra iš tikro tai per sunku, per sunku taip būti... Iš vis nežinau nieko, kad būtų sunkiau, nei jausti... Tie jausmai yra toks slidus dalykas, vieną sekundę tu debesyse, o antrą sekundę tu jau ant žemės su 6 peiliais suvarytais tau į širdį... Ir kaip jaustis tada, na kaip, Žmogau? O ar tau taip buvo, man tai net ne vieną kartą, o ir tie peiliais neišsitraukia, o gal nenoriu jų traukti, nes tada vėl kilsiu į debesis ir tada jau gausiu ne 6, o 66 peilius... Čia taip pesimistiškai, bet optimistu čia labai ir nepabūsiu... Buvau optimistas, tai ir gavau porą smaigų į paširdžius, vistiek likau optimistas ir gavau dar visą tuziną iečių tarp šonkaulių... Ir kaip tada jaustis, na kaip, Žmogau? Na kaip tau jaustis kai gauni tiek daug kančios ir net nežinai kodėl, net nuo to niekam geriau nebūna, ar būna??? Didžiausias klausimas kodėl...

2008 m. lapkričio 17 d., pirmadienis

Bijot pokyčių?

Nežinau kaip Jums, bet kartais man baisu yra kažką keisti... Keisti aprangą, stilių, kartais net elgseną nėra taip jau sunku... Sunkiausia yra pakeisti savo mąstyseną... Nes tu keisdamas savąjį mąstymą beveik išsižadi savo senojo... Dažniausiai pasikeičia vertybės, požiūris į viską... Tu privalai žengti žingsnį prieš save, nes tai ką tu seniau galvojai pripažini tarsi neteisingą mąstymą... Kaip taip gali būti, o juk atrodė, kad iš tikro gerai mąsčiau, geras buvo ir mano požiūris... Tai yra labai sunkus dalykas padaryti kiekvienam žmogui... Bet, manau, būtinas... Nes nė vienas žmogus nemąsto idealiai teisingai, o, kad smegenys neužmigtų reikia jas ir pramankštinti (: Tad raginu nebijoti kartais pakeisti savo mąstymo... Jeigu esate labai arti to "tikrojo ir teisingojo" tai patikslinti, kad dar arčiau būtumėte...
Reikia tai reikia... Bet vistiek yra labai baugu... Baugu eiti juk į nežinią... O ką aš galiu apie tai pasakyti... Tik tiek, kad jei nedarysite kažko tik todėl, kad tai yra labai baugu daryti, tai nieko doro ir nepasieksite (nebent bebaimis esate)...

2008 m. lapkričio 15 d., šeštadienis

Kodėl gyvenimas yra gražus


Pildomas... Padėkit man, parašykite kodėl Jums gyvenimas gražus ir nuostabus? Gyvenimas yra nuostabus, nes tu gali:
  • Įsimylėti, mylėti ir būti mylimam...
  • Džiaugtis kiekviena gyvenimo diena...
  • Džiaugtis saulėlydžiais vakarais...
  • Uostyti gėles...
  • Šeštadienio rytą pabudus dar ilgai rąžytis lovoje...
  • Žaisti su savo šuniuku ar katinu...
  • Klausyti muzikos ir niūniuoti melodija...
  • Tinginiauti...
  • Penktadienio vakarą šiltai įsitaisyti lovoje ir žiūrėti mėgstamą laidą ar klausyti mėgstamos dainos bevalgant spragėsius...
  • Žiūrėti į židinio ar laužo ugnį... grožėtis ja...
  • Pažiūrėti giedrą naktį į dangų...
  • Išmokti šokti, dainuoti, groti...
  • Kažką sužinoti...
  • Kalbėtis su kitais...
  • Ragauti ir smaguriauti...
  • Bėgioti be jokios svarios priežasties...
  • Dainuoti duše...
  • Valgyti ką tik iškeptą pyragą...
  • Vaikščioti po mišką ir stebėti gyvūnus...
  • Pamatyti bežaidžiančius paukštukus...
  • Matyti aplink esantį grožį...
  • Žaisti tau mėgstamus žaidimus...
  • Kurti eilėraščius, dainas ir juos deklamuoti ar dainuoti...
  • Mokyti ir būti mokomas...
  • Padėti kietiems...
  • Rašyti kodėl gyvenimas yra nuostabus...
  • Šypsotis ir matyti šypsenas...
  • Gali klausytis kaip lietus barbena į palangę, o tu esi jaukiuose namuose su mylimais žmonėmis...
  • Svajoti, svajoti apie viską, apie viską visai nesivaržydamas...
  • Gali žiūrėti kaip danguje plaukioja debesys...
  • Žiūrėti į savo atvaizdą vandeny...
  • Rengtis kaip nori...
  • Naktinėti...
  • Juoktis be jokios priežasties...
  • Užbėgti į aukštą kalną ir jaustis kaip Rocky...
  • Žiūrėti į krentančias snaiges...
  • Mėgautis tyla...
  • Stebėti kaip tirpsta sniegas, o medžiai leidžia savo pumpurus, gamta atgyja...
  • Nusišypsoti sau...
  • Mylimajam šnabždėti į ausį pasakiškus žodžius...
  • Girdėti kaip žiemą po batais čeža sniegas...
  • Girdėti kaip kiti tavęs pasiilgo ir kaip malonu jiems tave matyti...
  • Laukti Šventų Kalėdų ir laukti ryto po Kūčių...
  • Švęsti Naujuosius metus...
  • Grožėtis fejerverkais...
  • Padaryti staigmeną kitam žmogui...
  • Krentant žvaigždei sugalvoti norą...
  • Nusišypsoti ir laukti šypsenos skirtos tik tau...
  • Čiaudėti...
  • Stebinti kitus žmones...
  • Kutenti...
  • Žaisti su pagalvėm...
  • Auginti... Nesvarbu ką...
  • Matyti kaip kažkas pranoksta tavo lūkesčius...
  • Kasytis...
  • Svajoti drauge su kuom nors...
  • Šiltą rugpjūčio vidurnaktį stebėti dangų...
  • Sėdėti ratu apie laužą ir klausytis laužo dainų...
  • Pagirti kitą žmogų...
  • Girdėti kaip tave pagiria tau labai svarbus žmogus...
  • Sakyti mylimosios vardą...
  • Džiaugtis saule žiemą...
  • Stebėti krentančius auksinius lapus rudenį...
  • Ieškoti ir rasti grybus...
  • Kurti... Bet ką...
  • Taisyti, sutaisyti, pagerinti...
  • Mušti mėgstamos dainos ritmą...
  • Nueiti į spektaklį...
  • Pamiršti ir tada vėl atsiminti...
  • Pasakoti anekdotus ir saldžiai juoktis...
  • Atsiprašyti ir susitaikyti...
  • Kalbėti apie mėgstamus dalykus...
  • Įminti kokią nors sunkią mįslę ar įvykdyti sunkią užduotį...
  • Mąstyti, rašyti, diskutuoti kodėl gyvenimas toks gražus...
  • Įmušti lemiamą įvartį rungtynėse...
  • Pasiaukoti kitų labui...
  • Po sunkių darbų pailsėti...
  • Atrasti savo gyvenimo prasmę...
  • Išmokti tą ką nemokėjai...
  • Tiesiog džiaugtis viskuo be jokios priežasties...

Smegenų relės

Relė yra toks įdomus aparatas, paleidus srovę per ją yra išjungiama arba įjungiama kita grandinė. Imant elektros srovę lyg vandenį, tai vienu kanalu pradėjęs tekėti vanduo atidaro kitą kanalą arba jį uždaro... Tai kurgi tose smegenyse yra tos relės? Kur jos yra nežinau, bet žinau, kad kažkas panašaus tikrai yra... Visą tai matote Jūs kiekvienas, gal tik to nesuprantate... Puikiausias pavyzdys yra pyktis... Kai pykstame, tai kažkur, mūsų galvelėje pradeda tekėti srovelė (pykčio srovelė)... O kadangi mūsų galvoje yra toks nelemtas dalykas kaip relė, tai tekėdama pro ją ji išjungia mūsų kitą srovelę... Ta srovelė yra sveikas protas... Nejaugi nepastebėjote, kad kai pykstate ar šiaip jaučiate neigiamus jausmus Jums dingsta sveikas protas, blaivus mąstymas? Kiek esu matęs pyktų, susinervinusių, liūdnų ir depresuojančių, ir kitus neigiamus jausmus patiriančių žmonių, tai tų žmonių protas yra aptemęs, jie nieko nemato, jie nemąsto... Jie galvoja esą neklystantys, esą vieninteliai nuskriausti... Nežinočiau pasakyčiau, kad jie girti ir dar su kuoka per galvą gavę... Žmogau... Jeigu ir tau taip kartais būna, tai tu palauk dienelę, nusiramink... Nebandyk nieko daryti... Ryt protas bus blaivesnis ir viską galėsi su sveiku protu išspręsti... Dažnai geriau yra ir nesikišti, nes tai yra labai užkrečiama... Tas pyktis ir panašūs jausmai yra labai greitai perduodami... Tad geriau palukėk... Nusiramink... Ir galvok ką tu darai ir ką tu sakai... O žinoma ne tik blogi jausmai atima protą... Ir vienas pasakiškai nuostabus jausmas kartais atima protą (: Tas dalykas yra meilė... Na, o čia jau ir sunku ką patarti... Elkis savo nuožiūra čia, tik mąstyk tiek, kad nepakenktum kitam... Na žinoma ir sau nekenk... O tas kenkimas sau labai įvairiai suprantamas kiekvieno (:

Žmonės keičiasi?

Iš tikro labai yra įdomu ar gali žmogus pasikeisti... Ta prasme pakeisti visą savo mąstyseną ir visą kitą kas yra jo viduje... Dažniausiai norėdami keistis, mes tiesiog bandome paslėpti, tai kas yra viduje ir užsidėjus kažkokią tai kaukę vaidinti visai ką kitą. Bet tai yra beprasmis dalykas, vistiek pakankamai greitai viskas kas buvo viduje išlenda laukan ir supranti kas tas žmogus yra per vienas... Bet kodėl mažai kas bando keistis, o ne apsimesti tuo kuo norėtume būti ar tokiu kokiu norime būti. Kaip jau sakiau visi bando vilktis kostiumus... Matai daug žmonių... matei juos ir seniau... pamatęs juos po kurio laiko pagalvoji... Oho... pasikeitė gi žmogus... Bet pabendravęs, pakalbėjęs supranti, kad jis vis dar kitoks... Gal net nebandė jis keistis? Nežinau, bet stebuklų kol kas esu nematęs, nors iš tikro dar per trumpai gyvenu, kad būčiau jų pamatęs... Bet žmonės arba nesikeičia arba labai retai taip daro - išimtys... Taigi jeigu Tu, Žmogau, nori pasikeisti, tai neapsimetinėk kitu, nesistenk daryti viską kitaip nei nori... Stenkis keisti savo mąstymą ir visą kitą kas yra po žieve, kad tau nereiktų apsimetinėti ir viskas išeitų savaime... O tada tu jau tikrai pasikeisi, o nevaidinsi esą pasikeitęs esi... Nebijok pokyčių, nebijok klysti, džiaukis klaidomis, nes nuo jų tik išmintingesnis tapsi... Taigi vėl gi tas pats - mąstyk (: Apie viską ir visada... (ir negalvok, kad jau per daug mąstai (: nes tai būtų savęs apgaudinėjimas )...

Ei, Žmogau, ką darai?


Hm... Įsivaizduokite... Didelis tulpių laukas, na beveik neaprėpiamas. Lyg ir visos tulpės yra raudonos. Na iš tikro labai gražiai atrodo tas laukas... Bet pala, kur ne kur kažkas geltonuoja, kažkodėl Jums tai pradeda nepatikti... Prieinate arčiau, o ten žiūrite didžiagalvis, geltonas jurginas... Na iš arti jis atrodo labai gražus, na nieko ir nepridursi... Bet atsitraukus ir žiūrint iš tolėliau jis jus pradeda erzinti... Juk aplinkui raudonos tulpės, o tu čia jurginų vos ne vos keli... Kam jie čia reikalingi... Juk jų yra mažuma... Kaip Jūs galėsite grožėtis ne vientisu raudonų tulpių lauku? Kaip Jūs galėsi parduoti savo tulpes jeigu ten bus ir keli jurginai? Ne... To negalima leisti... Reikia juos išratauti, išrauti su visomis šaknimis, kad daugiau čia nebeaugtų... Ir nebetrukdytų niekam... Nesvarbu, kad jie nieko ir nedarė, nesvarbu, kad gal tas vienas jurginas iš arčiau, gal net įdomesnis už tulpes... O svarbiausia yra tai, kad jų nedaug. Tai raunam juos, RAUNAM!!! O kai išraunam, turime tik tulpes, visas laukas vienodas... Visi turi tik tulpes ir niekam nebeįdomios jos pasidaro... O tada ieškome iš kur tų gauti jurginų geltonų... Juk jų tūrėtų dar būti... Bet ne... Mes juos išrovėm su šaknimis... O jeigu pasiseks ir rasim tą jurginą, tą patį padarysime su kita gėle jurginų lauke, kaip su jurginu tulpėse... Ne, o kam mums mokytis iš savo klaidų? O kam? Geriau negalvokime ir darykime taip kaip liepia mums visuma - daugiau vienų gėlių, tai rauname mažumą... Argi taip nebūna ir Žmonių gyvenime? Ei, žmogau, ar tu tikrai supranti ką darai?

2008 m. lapkričio 14 d., penktadienis

Nekintantys dalykai (sapalionės)

Keistai skamba... Pastovių dalykų šiame gyvenime ko gero nėra... Ko gero tokių dalykų išvis nėra... Žinoma kiekvienas norėtų turėti amžiną laimę, amžiną gyvenimą, amžiną džiaugsmą... Viską amžiną, viską pastovų... Bet kažkodėl abejoju, kad taip įmanoma... Ir aš net nežinau ar norėčiau turėti nekintamai laimingą būseną... Manau vienas iš gamtos dėsnių yra nepastovumas... Bet kaip čia dabar gaunasi, ką mums būtina liūdėti, mirti, verkti? Nejaugi tikrai to reikia? Hm... Manau, kad taip... Nes kaip mes žinosime kas yra tas gėris, nematę blogio... Kaip žinosime kas tas džiaugsmas nepatyrę liūdesio... Ar galėsime suprasti meilę nepatyrę neapykantos (gerai dėl šito galima ginčytis (: ir dėl jos pastovumo... Gal tai vienintelis pastovus dalykas, neišnykstantis niekada?, negaliu net ką ir sakyti...) Tai gal mums visgi reikia to nepastovumo giliasniam pasaulio suvokimui, gal mums reikia priešingybių harmonijos? Nes ar būtų įdomu gyventi jeigu nežinotume kas yra nuobodulys (: Jeigu nebūtų pažinę liūdesio, nerimo ir panašių jausmų? Žinoma, tai nereiškia, kad reikia liūdėti ir, kad bet to tu neišsiversi. Gal gyvenimui užtenka kelių minučių liūdesio tiktai :D O po to gali visą laiką žvengt :D Tiesiog kogero net ir be blogų dalykų mes neišsiverstume, tai tarsi prieskonis mūsų gyvenimo kepsny :D Niam niam :D O dėl tos gyvenimo ir mirties dilemos... Prieš tai esu įrodęs, kad mes negalime mirti... Gal mes tiosiog blogai suvokiame tai, gal tai tiesiog yra kažkokios metamorfozės :D Bet nepastovumo principas vistiek pasireiškia :D Štai vat tokios blevyzgos mano galvoje ir sukasi :D

Juk Tu esi laisvas

Sek madas, klausyk kaip reikia rengtis, ką reikia kalbėti, kaip valgyti ir ką valgyti. Taupyk pensijai, vaikščiok šaligatviu, laikykis įstatymų, mokykis mokykloje, baik universitetą, susirask gerą darbą. Nekalbėk apie tai ką tu galvoji, nemąstyk apie gyvenimą, tu tik dirbk. Mokėk mokesčius, pats imk juos iš ko nors, nevaikščiok basas po miestą, nerėk, nevaikščiok per garsiai, nebėk, neeik per lėtai, nevaikščiok vienas... Neklausyk tos muzikos, žiūrėk televiziją, žinok visus pletkus, nesimokyk apie tuos dalykus, kurių kiti nesupranta, nedaryk iš vis nieko ko kiti nedaro... Nevaikščiok po mišką berėkaudamas, nedainuok, nes tu nemoki, nešok, nes vistiek neišmoks, nežaisk, nes neįdomu su tavim... Kiek daug TEIGIAMŲ dalykų... Ach kaip "gera" (:
Taip, Mes "tikrai" laisvi.

PERSPĖJIMAS

Visą tai ką aš sakau nebūtinai turi būti tiesa. Gali būti labai daug loginių klaidų, nerišlių sakinių ir minčių. Gali kai kurie sakiniai reikšti ne tą, ką aš norėjau. Jokių žmonių įžeisti nenori, išmokyti taip pat ne. Noriu tik priversti kelti klausimus ir priversti galvoti. Iš anksto atsiprašau jeigu ką nors įžeidžiau, tikrai nenorėjau. Tiesiog noriu pasakyti tai kas yra mano galvoje, nes ten laikyti darosi ankšta ir reikia ir kitiems dalykams palikti vietos.

Ech, tie tariami žmonės...

Ech žmogau... Tu ir viskas ir niekas. Va dabar tu skaitai tai, ką aš rašau... Tu gali mane smerkti, tu gali mane gerbti... Man tai nerūpi... Sunku, bet nesigėdiju tai kas mano manymu yra teisinga. Tiesiog sakau, tai ką galvoju... Nenoriu, kad Jūs darytumėte kažką ką aš Jums liepsiu. Aš noriu, kad mąstytumėte... O tai žinoma, jūs juk mąstote, mes juk visi tikrai mąstome... Bet aš kažkodėl labai abejoju, kad mąstote apie tai ką reikia... Hm... Kaip man nusipirkt tą, gauti aną, padaryti tą... Iš esmės daugumai nėra svarbu priemonės tikslui pasiekti.... O svarbiausia yra tikslas... Kaip, kad vienas žmogelis yra gavęs pasiūlymą sukurti tobulą imperiją, bet jis turėjo nužudyti dabartini tironą, tiesiog imti ir nužudyti, net be kovos... Hm... Manau visi sutiktų, o jis pasielgė Labai keistai, jis pasakė arba karalystė nuo pat pradžios pagrįsta dorumu arba nieko... Įdomus poelgis... Bet aš jau nuklydau. Norėjau pasakyti tai, kad dauguma žmonių yra tušti, vos tik pamato kažką kito - jie pradeda rėkti: "Ė, žiūrėk, kažkoks išsišokelis, einam paerzinsim jį", jie dangsto savo dėmes, plėmus kitų dėmelėmis... Jie mano esą teisūs, o visi kiti klysta... Jie slepiasi po kauke, rodo, kad yra labai stiprūs yra, bet iš tikro jie yra per daug silpni, kad parodytų save. Kartais gal tada jūs patylėkite, nes kartais taip ir norisi užvažiuoti per tą kaukę... Dar labai svarbu būtų pabrėžti, kad aš ne išimtis, todėl ir man visą ką sakau galima taikyti ir aš nesmerkiu nieko, nors gal ir taip atrodo ar sakau :D Žodžiu, nesislėpkite savo traumų po kaukėmis, neenkite kitų vien dėl to, kad jums kažkas taip daro ar darė, nedarykit tiktai taip kaip jums kiti darė ar daro...

Mintys, mintys ir dar kartą mintys

Įdomi teorija... Mintys veikia aplinką... Na lyg ir veikia, nes iš pradžių pagalvojame, o tik po to veikiame (bent dažniausiai (:) . Kadangi jos veikia aplinką, tai vadinasi jos turi energijos. Hm... Taip, jos turi energijos, ir kas iš to? Yra Visatoje toks stebuklingas dalykas, kaip energijos tvermės dėsnis... Pagal jį energija negali iš niekur atsirasti ir dingti... Tai vadinasi mintys negali dingti, nes jos turi energijos, o tai jau reiškia, kad mūsų mintys nemiršta... O kas esi tu pats? Visa tai, kas tu esi yra tavo galvoje, o tiksliau mintyse... Tai vadinasi tu kaip ir negali mirti, nes gamtos dėsniai tiesiog tam prieštarauja (: Miršta tik kūnas (:

2008 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis

Ei, Žmonės, kas Jūs esate?

Tai ką aš sakau nepriimkite kaip už gryną pinigą. Ir atleiskit už inčių kratinio nerišlumą (:
Žmogau, kas tu esi? Ar galvojai apie tai kada nors. Gal tu manai esąs Dievas, nes smerki kitus žmones už jų nuodėmes ir netobulumus net nemėgindamas niekuo padėti. Gal tu manai esąs visko centras, visų svarbiausias, kad mąstai tik apie save, esi pilnas egoizmo, kiekvieną tavo darbą lydi nauda sau... Tu padedi tik tam, kad tau kažkada kas nors padėtų, tu darau gerą tik tam, kad tau kažkas darytų ar, kad pomirtinis gyvenimas (jei toks yra) tau būtų geresnis. O ar kada galvojai padaryti kažką gero ir negauti jokio atpildo už tai? Ar nors kartą užstojai engiamą nekreipdamas dėmesio į tai, kad už tai tave gali engti? Ar kada nors bandei padaryti kažką gero žinodamas, kad dėl to pats stipriai nukentėsi? Pamąstyk, Žmogau... Juk nei tu dievas nei tu Viskas, nei tu niekas. Tu - Žmogus, tai stenkis tokiu ir būti, o ne paklusti iš lempos atsiradusioms bandos taisyklėms... Kartais tu net pats nesuvoki, kaip tu pradedi elgtis kaip didžioji masė net pats negalvodamas... Džiovini smegenis prie televizoriaus žiūrėdamas kas kur ką pamatė ar kas išsiskyrė ir panašų mėšlą. O tau tai patinka, tu visą tai laikai lyg pavyzdį, tu mokaisi iš to. Deja ten pamokos nekokios yra... Nieko tu ten, Žmogau, neišmoksi... Gal kartais atsiversk knygą, paskaityk tikrai prasmingą kūrinį, pasisemk žinių apie gyvenimą, pasisemk žinių apie viską... Kai Tau bus geriau, kai Tu tapsi tobulesnis, tai ir visiems bus geriau... Ir sau gerą dalyką padarysi ir kitiems.

2008 m. lapkričio 10 d., pirmadienis

Štai ir sugalvojau pasireikšti (:

Jau seniai mintys man netelpa galvoje. Minčių yra daug, tik deja ne visomis galiu dalintis, nes iš kėdžių išvirstumėte paskaitę (: Tad pasidalinsiu likusiomis mintimis, ne tokiomis žiauriomis. Iš anksto atsiprašau jeigu ką nors įžeisiu, ar šiaip prišnekėsiu nesąmonių. Kitaip tariant - rašau ne jums, o sau. Tai jeigu nepatinka - neskaitykite (: Nes čia bus tikrai daug sapalionių, nerišlių tekstų ir šiaip blevyzgų tiesiai iš paukščio galvos.